Visi sujudo. Nor išgirst Motiejaus žodį.
Motiejus galvą tik pakratė ir nerodė
Kalbėti noro, vien tik jo ranka kairioji
Ieškojo kalavijo. (Laisvės kai nustojo
Tėvynė, kalavijo jis jau nenešiojo,
Tačiau ieškodavo tik Maskolius atminęs,
Ar tur prie šono dar rykštutę prikabinęs;
Todel ir buvo jis vadinamas Pašoniu.)
Pakėlė galvą ir visi bajorai ponai
Sužiuro. Bet Motiejus juos ir čia apvylė,
Patraukė antakius, bet neprabyla, tyli.
Tik pagaliau, pabrėždamas kiekvieną žodį,
Prabilo ir kartu rimtumą veidu rodė:
»Ramiai! Kas pranešė jums šitą žinią naują?
Kur tie Prancūzai? ir kas jiesiems vadovauja?
Ar su Maskva jau karas? na ir kas pradėjo?
Kur turi eiti? ir ar daug tur padėjėjų?
Kiek pėkščių, kiek raitų? Kas žino, turi tarti!«
Visi tik dairėsi tylėdami iš karto.
Prūsokas tarė: »Reiktų laukti Bernardino,
Nes jis tą žinią pranešė ir viską žino;
Žvalgai pirmiausia tur pasienį aplakstyti,
Ir paslaptom ginkluoti reikia visą sritį,
Tuo tarpu dar atsargiai reik daryt dalyką,
Maskolių saugotis, kurie susekt mus tyko«.
»E! laukti? traukti? – Mackus antras skeryčiojo,
Kurį vadinta Krapintoju, nes nešiojos
Mačūgą didelę, vadindams krapylėle,
Kurią dabar sujudęs nuo grindų pakėlė,
Paskui ant jos padėjęs smakrą ėmė šaukti:
»Trem, brem, seimuoti! traukti, laukti! pasitraukti!
Aš Prūsuos nebuvau; temąsto ten kaip nori,
Gal ten taip tinka, mes gi mąstom kaip bajorai.
Žinau, kad muštis reikiant, krapyla gers daiktas!
Prieš mirtį – kunigas, tai ir dalykas baigtas!
Aš noriu mušt, gyvent! O kam čia Bernardinas?
Kam Kirminas? Mes kirminai, Maskva težino,
Kad imsim Maskvą graužt! Trem, brem, žvalgus išviję
Jūs lauksit! kas tai? – O tai jūs jau iškoriję,
Pasenę! Broliai, ne! Tai šun tik sekti lapę,
Dvasiškiui kalėdot, o man tik tinka krapyt,
Tik krapyt, krapyt!« – Kelia čia mačūgą storą,
Tuo tarpu: »Krapyt, krapyt!« šaukia tik bajorai.
Palaikė Krikštytoją Bartkus Skustuvėlis,
Taip pat palaikė jį Motiejus Ąsotėlis.
Vardų tų pagrindas: aštrusis kalavijas
Ir šautuvas, kurs kaip ąsotis kulkoms lijo.
»Valio ta Krikštytojo krapylėlė!« šaukė.
Prūsokas dar kalbėt mėgino, bet nutraukė
Šauksmai žodžius: »Bailys Prūsokas, tai mes žinom;
Kas bijosi, tesislepia už Bernardino!«
Galva Motiejaus senio vėliai čia pakilo,
Ir visos smarkios kalbos iš palengvo tilo:
»Nelieskit Kirmino, tas kunigas nešliaužia,
Jisai didesnį riešutą už jus sugraužė.
Mačiau tik kartą jį; bet vos tik pastebėjo,
Kad aš į jį žiūriu, tuojau šalin nuėjo,
Bijodams gal, kad jo neimčiau klausinėti;
Bet tai ne mano reikalas, kam čia kalbėti!
Čia neis jisai, ir Bernardino nėr ko laukti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vadinamas senojo Mackaus kalavijas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.