Nes jis tą žinią pranešė ir viską žino;
Žvalgai pirmiausia tur pasienį aplakstyti,
Ir paslaptom ginkluoti reikia visą sritį,
Tuo tarpu dar atsargiai reik daryt dalyką,
Maskolių saugotis, kurie susekt mus tyko«.
»E! laukti? traukti? – Mackus antras skeryčiojo,
Kurį vadinta Krapintoju, nes nešiojos
Mačūgą didelę, vadindams krapylėle,
Kurią dabar sujudęs nuo grindų pakėlė,
Paskui ant jos padėjęs smakrą ėmė šaukti:
»Trem, brem, seimuoti! traukti, laukti! pasitraukti!
Aš Prūsuos nebuvau; temąsto ten kaip nori,
Gal ten taip tinka, mes gi mąstom kaip bajorai.
Žinau, kad muštis reikiant, krapyla gers daiktas!
Prieš mirtį – kunigas, tai ir dalykas baigtas!
Aš noriu mušt, gyvent! O kam čia Bernardinas?
Kam Kirminas? Mes kirminai, Maskva težino,
Kad imsim Maskvą graužt! Trem, brem, žvalgus išviję
Jūs lauksit! kas tai? – O tai jūs jau iškoriję,
Pasenę! Broliai, ne! Tai šun tik sekti lapę,
Dvasiškiui kalėdot, o man tik tinka krapyt,
Tik krapyt, krapyt!« – Kelia čia mačūgą storą,
Tuo tarpu: »Krapyt, krapyt!« šaukia tik bajorai.
Palaikė Krikštytoją Bartkus Skustuvėlis,
Taip pat palaikė jį Motiejus Ąsotėlis.
Vardų tų pagrindas: aštrusis kalavijas
Ir šautuvas, kurs kaip ąsotis kulkoms lijo.
»Valio ta Krikštytojo krapylėlė!« šaukė.
Prūsokas dar kalbėt mėgino, bet nutraukė
Šauksmai žodžius: »Bailys Prūsokas, tai mes žinom;
Kas bijosi, tesislepia už Bernardino!«
Galva Motiejaus senio vėliai čia pakilo,
Ir visos smarkios kalbos iš palengvo tilo:
»Nelieskit Kirmino, tas kunigas nešliaužia,
Jisai didesnį riešutą už jus sugraužė.
Mačiau tik kartą jį; bet vos tik pastebėjo,
Kad aš į jį žiūriu, tuojau šalin nuėjo,
Bijodams gal, kad jo neimčiau klausinėti;
Bet tai ne mano reikalas, kam čia kalbėti!
Čia neis jisai, ir Bernardino nėr ko laukti.
Tad jei iš jo tik teko žinią tą ištraukti,
Kas žino, kam tai? galima paabejoti!
Jei jums ko nors daugiau neteko sužinoti,
Tai kam atėjote? ir ko čia skeryčioti?«
»Kariauti!« šaukia. – »Kaip?« paklausė. – Vėl suriko:
»Išmušti Maskolius, nes mus perdaug apniko!«
Prūsokas rėkė vis be paliovos garsiausiai,
Bet po ilgam tik laikui jo visi vėl klausė,
Daugiausia del jo riksmo gal nusiramino.
»Aš muštis irgi noriu, mušdamas krūtinę
Ranka, kartojo: nors krapylos nenešioju,
Bet keturiems Prūsokams nugaras vanojau,
Kai jie mane į Pregelį prigirdyt traukė«.
»Taip, Bartkau, krapyt, krapyt!« – Krikštytojas šaukė.
»Bet, brangus Jėzau! reikia juk ir sužinoti,
Koks karas? kur? ir kam pasiaukoti? –
Prūsokas šaukė, – žmonės neis, mūs nesupratę,
Juk ką sakysim jiems, jei mes nežinom patys?
Bajorai broliai! Ponai! turim pagalvoti!
Pàts, Geradėjai, turime tvarkos daboti!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.