Nuleidę nosis laksto, iš namų jau kelias –
Tai buvo rvetes! Tuoj pilni keliai – keleliai
Bėglių. Sujudo vokiečiai, kaip skruzdėlynas
Į vakarus čionai, į rytus ten danginas,
Fornaliuos, dviračiuose; vyrai pypkius rūko,
O moters indų, didelių, mažų pundukų
Tur kaupus, skuba; čia mes išeitį suradom,
Į žirgus, Vokiečiams nutraukti reiteradą!
Ir va landratus ir hofratus mes vaikyti,
O ponams karininkams jų kasas karpyti.
Dambrauskas generolas Poznanę jau ima,
Ir ciesoriaus įsakymas: Prie sukilimo!
Ir tokia Prūsams nuo žmonių pirtis įvyko,
Kad per savaitę Vokiečio vaistams neliko!
O kad ir Lietuvoj taip sektųs apsidirbti,
Ir kad Maskoliai taip staiga pradėtų tirpti?
O ką manai, Motejau? Jei su Bonapartu
Maskva po tų derybų imtų susibartų:
Tai milžinas, o ir karių dar jam netrūko!
Na, ką manai, Motiejau, mūsų Karaliukai?«
Visi sujudo. Nor išgirst Motiejaus žodį.
Motiejus galvą tik pakratė ir nerodė
Kalbėti noro, vien tik jo ranka kairioji
Ieškojo kalavijo. (Laisvės kai nustojo
Tėvynė, kalavijo jis jau nenešiojo,
Tačiau ieškodavo tik Maskolius atminęs,
Ar tur prie šono dar rykštutę prikabinęs;
Todel ir buvo jis vadinamas Pašoniu.)
Pakėlė galvą ir visi bajorai ponai
Sužiuro. Bet Motiejus juos ir čia apvylė,
Patraukė antakius, bet neprabyla, tyli.
Tik pagaliau, pabrėždamas kiekvieną žodį,
Prabilo ir kartu rimtumą veidu rodė:
»Ramiai! Kas pranešė jums šitą žinią naują?
Kur tie Prancūzai? ir kas jiesiems vadovauja?
Ar su Maskva jau karas? na ir kas pradėjo?
Kur turi eiti? ir ar daug tur padėjėjų?
Kiek pėkščių, kiek raitų? Kas žino, turi tarti!«
Visi tik dairėsi tylėdami iš karto.
Prūsokas tarė: »Reiktų laukti Bernardino,
Nes jis tą žinią pranešė ir viską žino;
Žvalgai pirmiausia tur pasienį aplakstyti,
Ir paslaptom ginkluoti reikia visą sritį,
Tuo tarpu dar atsargiai reik daryt dalyką,
Maskolių saugotis, kurie susekt mus tyko«.
»E! laukti? traukti? – Mackus antras skeryčiojo,
Kurį vadinta Krapintoju, nes nešiojos
Mačūgą didelę, vadindams krapylėle,
Kurią dabar sujudęs nuo grindų pakėlė,
Paskui ant jos padėjęs smakrą ėmė šaukti:
»Trem, brem, seimuoti! traukti, laukti! pasitraukti!
Aš Prūsuos nebuvau; temąsto ten kaip nori,
Gal ten taip tinka, mes gi mąstom kaip bajorai.
Žinau, kad muštis reikiant, krapyla gers daiktas!
Prieš mirtį – kunigas, tai ir dalykas baigtas!
Aš noriu mušt, gyvent! O kam čia Bernardinas?
Kam Kirminas? Mes kirminai, Maskva težino,
Kad imsim Maskvą graužt! Trem, brem, žvalgus išviję
Jūs lauksit! kas tai? – O tai jūs jau iškoriję,
Pasenę! Broliai, ne! Tai šun tik sekti lapę,
Dvasiškiui kalėdot, o man tik tinka krapyt,
Tik krapyt, krapyt!« – Kelia čia mačūgą storą,
Tuo tarpu: »Krapyt, krapyt!« šaukia tik bajorai.
Palaikė Krikštytoją Bartkus Skustuvėlis,
Taip pat palaikė jį Motiejus Ąsotėlis.
Vardų tų pagrindas: aštrusis kalavijas
Ir šautuvas, kurs kaip ąsotis kulkoms lijo.
»Valio ta Krikštytojo krapylėlė!« šaukė.
Prūsokas dar kalbėt mėgino, bet nutraukė
Šauksmai žodžius: »Bailys Prūsokas, tai mes žinom;
Kas bijosi, tesislepia už Bernardino!«
Galva Motiejaus senio vėliai čia pakilo,
Ir visos smarkios kalbos iš palengvo tilo:
»Nelieskit Kirmino, tas kunigas nešliaužia,
Jisai didesnį riešutą už jus sugraužė.
Mačiau tik kartą jį; bet vos tik pastebėjo,
Kad aš į jį žiūriu, tuojau šalin nuėjo,
Bijodams gal, kad jo neimčiau klausinėti;
Bet tai ne mano reikalas, kam čia kalbėti!
Čia neis jisai, ir Bernardino nėr ko laukti.
Tad jei iš jo tik teko žinią tą ištraukti,
Kas žino, kam tai? galima paabejoti!
Jei jums ko nors daugiau neteko sužinoti,
Tai kam atėjote? ir ko čia skeryčioti?«
»Kariauti!« šaukia. – »Kaip?« paklausė. – Vėl suriko:
»Išmušti Maskolius, nes mus perdaug apniko!«
Prūsokas rėkė vis be paliovos garsiausiai,
Bet po ilgam tik laikui jo visi vėl klausė,
Daugiausia del jo riksmo gal nusiramino.
»Aš muštis irgi noriu, mušdamas krūtinę
Ranka, kartojo: nors krapylos nenešioju,
Bet keturiems Prūsokams nugaras vanojau,
Kai jie mane į Pregelį prigirdyt traukė«.
»Taip, Bartkau, krapyt, krapyt!« – Krikštytojas šaukė.
»Bet, brangus Jėzau! reikia juk ir sužinoti,
Koks karas? kur? ir kam pasiaukoti? –
Prūsokas šaukė, – žmonės neis, mūs nesupratę,
Juk ką sakysim jiems, jei mes nežinom patys?
Bajorai broliai! Ponai! turim pagalvoti!
Pàts, Geradėjai, turime tvarkos daboti!
Kariauti: tai konfederaciją darykim,
Kas vadas bus ir kaip pradėti apsvarstykim!
Didžiojoj Lenkijoj mes, Vokiečių galybę
Pamatę yrant, tuoj sudarėme tarybą.
Ginkluojam bajorus ir darome žvalgybą;
Pasiruošėm, Dambrauskio laukiame ir tylim,
Paskui į žirgus ir visi kartu sukylam!«
»Prašau duot balsą!« šaukia Klecko komisaras,
Dar jaunas žmogus, vokiškai tik apsidaręs,
Pons Buchmanas, bet Lenkas, Lenkijoje gimęs;
Nėra žinių, ar jis bajorams kiek artimas,
Bet to neklausta, vardas buvo jo garbingas,
Nes juk tarnavo jis pas poną taip turtingą,
Tai geras patriotas, knygų daug turėjo,
Iš knygų tų patsai net ūkio mokslus ėjo,
Ir pono dvarą tinkamai administravo;
Politikoj taip pat protingai diskutavo,
Dar puikiai rašė, sklandžiai išsireikšt mokėjo.
Visi nutilo tad, kalbėti jam pradėjus:
»Prašau duot balsą!« pakartojo ir, pakilęs
Iš vietos, atsikosėjo ir taip prabilo:
»Preopinantai mano iškalbingai lietė
Visus jau punktus, ir nustatė jiesiems vietą,
Diskusija pasiekė vietą jau aukščiausią;
Tad man tetenka išvadas daryt paskiausias,
Iš tų minčių, dabinusių iškalbingumą,
Viliuos, man pasiseks sutaikint priešingumai,
Diskusija čia ėjo del dviejų dalykų,
Tad mano kalbai ta pati kryptis teliko.
Pirmojoj vietoj, kam reik imtis sukilimo?
Ir kokioj dvasioj? tai gyviausias paklausimas;
Antrojoj: kokia bus valdžia revoliucinė.
Tik vietoje antrojoj tur būt pirmutinėj.
Pradėti nuo valdžios, o kai jau ją turėsim,
Tai esmę, dvasią, tikslą rasti sugebėsim.
Kai del valdžios – tai aš ik šiol seku domingai
Žmonijos darbus – na, ir kas ten ypatinga?
O tai laukiniai žmonės giriose klajoja,
Bet telkiasi apsigynimui nuo pavojų
Pirmąsias del pavojų ir tarybas veda.
Paskui kiekvienas savo laisvės dalį deda
Žmonių bendrajam labui: pagrindą taip taiso
Įstatymams, kurie to pagrindo tik vaisiai.
Ir matome, kad valdžią gimdo nutarimas,
Ne Dievas, kaip kas sako per nesupratimą.
Tad valdžią mes kontraktu visuomenės remsim,
O kaip ją padalint, tai jau vėliau nulemsim.«
»Štai ir kontraktai! Kijevo ar Minsko būtų? –
Sens Mackus tarė – te valdžia ir bobiams kliūtų!
Pons Buchmane, ar Dievas carą mums paskyrė,
Ar velnias, mudu juk su Tamsta neištyrėm:
Bet, ponas Buchmane, valdžia dar jo neyra!«
»E, riktelėjo Krikštytojas, kad galėčiau,
Krapylą tuoj virš caro sosto pakylėčiau,
Ir jis tikrai negrįžtų nei iš Minsko trakto,
Nei Kijevo, nei dėliai Buchmano kontrakto.
Nei Dievas su jų popais jo neatgaivintų,
Nei Belzebubas, – Krapyla tik gal apginti.
Pons Buchmane, kalbėjai Tamsta iškalbingai,
Bet kalbos – niekis: krapyla labiau galinga!«
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Bartkus Prūsokas siūlo bajorams ir kuo jo kalba skiriasi nuo Krikštytojo šūksnių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Bartkus irgi nori kautis, bet ragina pirmiausia sužinoti, koks bus karas, kur ir už ką reikės aukotis, nes žmonėms reikės tai paaiškinti. Jis siūlo sudaryti konfederaciją, išsirinkti vadą ir pasiruošti, kaip darė Didžiojoje Lenkijoje, kur laukė Dambrauskio. Krikštytojas ir jo šalininkai tik šaukia „krapyt“, o Bartkų dar prieš tai išvadino bailiu: jie nori mušti rusus tuoj pat, be jokio plano.
Rašiniui: Istorija
2. Kaip Mackus ir Krikštytojas sutinka Buchmano kalbą apie valdžios kilmę?
Rašiniui: Ironija
3. Kaip vadinamas senojo Mackaus kalavijas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.