Kariauti: tai konfederaciją darykim,
Kas vadas bus ir kaip pradėti apsvarstykim!
Didžiojoj Lenkijoj mes, Vokiečių galybę
Pamatę yrant, tuoj sudarėme tarybą.
Ginkluojam bajorus ir darome žvalgybą;
Pasiruošėm, Dambrauskio laukiame ir tylim,
Paskui į žirgus ir visi kartu sukylam!«
»Prašau duot balsą!« šaukia Klecko komisaras,
Dar jaunas žmogus, vokiškai tik apsidaręs,
Pons Buchmanas, bet Lenkas, Lenkijoje gimęs;
Nėra žinių, ar jis bajorams kiek artimas,
Bet to neklausta, vardas buvo jo garbingas,
Nes juk tarnavo jis pas poną taip turtingą,
Tai geras patriotas, knygų daug turėjo,
Iš knygų tų patsai net ūkio mokslus ėjo,
Ir pono dvarą tinkamai administravo;
Politikoj taip pat protingai diskutavo,
Dar puikiai rašė, sklandžiai išsireikšt mokėjo.
Visi nutilo tad, kalbėti jam pradėjus:
»Prašau duot balsą!« pakartojo ir, pakilęs
Iš vietos, atsikosėjo ir taip prabilo:
»Preopinantai mano iškalbingai lietė
Visus jau punktus, ir nustatė jiesiems vietą,
Diskusija pasiekė vietą jau aukščiausią;
Tad man tetenka išvadas daryt paskiausias,
Iš tų minčių, dabinusių iškalbingumą,
Viliuos, man pasiseks sutaikint priešingumai,
Diskusija čia ėjo del dviejų dalykų,
Tad mano kalbai ta pati kryptis teliko.
Pirmojoj vietoj, kam reik imtis sukilimo?
Ir kokioj dvasioj? tai gyviausias paklausimas;
Antrojoj: kokia bus valdžia revoliucinė.
Tik vietoje antrojoj tur būt pirmutinėj.
Pradėti nuo valdžios, o kai jau ją turėsim,
Tai esmę, dvasią, tikslą rasti sugebėsim.
Kai del valdžios – tai aš ik šiol seku domingai
Žmonijos darbus – na, ir kas ten ypatinga?
O tai laukiniai žmonės giriose klajoja,
Bet telkiasi apsigynimui nuo pavojų
Pirmąsias del pavojų ir tarybas veda.
Paskui kiekvienas savo laisvės dalį deda
Žmonių bendrajam labui: pagrindą taip taiso
Įstatymams, kurie to pagrindo tik vaisiai.
Ir matome, kad valdžią gimdo nutarimas,
Ne Dievas, kaip kas sako per nesupratimą.
Tad valdžią mes kontraktu visuomenės remsim,
O kaip ją padalint, tai jau vėliau nulemsim.«
»Štai ir kontraktai! Kijevo ar Minsko būtų? –
Sens Mackus tarė – te valdžia ir bobiams kliūtų!
Pons Buchmane, ar Dievas carą mums paskyrė,
Ar velnias, mudu juk su Tamsta neištyrėm:
Bet, ponas Buchmane, valdžia dar jo neyra!«
»E, riktelėjo Krikštytojas, kad galėčiau,
Krapylą tuoj virš caro sosto pakylėčiau,
Ir jis tikrai negrįžtų nei iš Minsko trakto,
Nei Kijevo, nei dėliai Buchmano kontrakto.
Nei Dievas su jų popais jo neatgaivintų,
Nei Belzebubas, – Krapyla tik gal apginti.
Pons Buchmane, kalbėjai Tamsta iškalbingai,
Bet kalbos – niekis: krapyla labiau galinga!«
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.