O Buchmanas tuoj šaukia: »Nieks tenesitaiko!«
O Krapytojas šaukia: »Mums nereikia jūsų,
Te vien tik Mackų Mackus bus maršalkas mūsų!
Te lazdą ima!« Dobžinskiai jau šaukia: »Kviečiam!«
Kiti gi rėkia: »Mes neleidžiam! Teneliečia!«
Minia bajorų dviem dalim pasidalino
Ir ryškiai jau dvi priešingas puses vaidino:
Tie šaukia: »Mes neleidžiam!« – tie gi rėkia: »Kviečiam!«
Tik Mackus tyliai sėdi, lyg tai jo neliečia,
Tik viens ramiai jis galvą laikė, nejudėjo.
Ir Krikštytojas priešais jį tylus stovėjo,
Mačūga galvą remdamas aplinkui dairės,
Stypsodamas sau vienas lyg laukuose gairė,
Į šonus galvą – dyną nuolatos kraipydams
Be paliovos vis »krapyt, krapyti!« sakydams.
Išilgai gi per pirkią lakstė, kaip pašėlęs,
Nuo Krapytojo vėl prie Mackaus Skustuvėlis.
Skersai per pirkią Ąsotėlis vaikštinėjo,
Lyg taikint bajorus su Dobžinskiais norėjo.
Viens šaukia: »Skusti!«, kitas garsiai rėkia: »Pilti!«
O Mackus, rodos, rengiasi piktai prabilti.
Ketvirtį valandos pirkioj ūžimas ėjo,
Bet virš galvų plieninis stulpas sublizgėjo.
Tai buvo kalavijas sieksninio ilgumo,
Aštrus abiedviem šonais ir pėdos platumo.
Tur būt, teutoninis, Niurnberge padarytas;
Visi tyliai tad žvalgėsi į vienas kitą.
Nemato, kas pakėlė jį, bet tuoj suprato:
»Peiliukas, taip! Peiliukas! rėkt visi suskato,
Valio Rembailų deimante, Peiliuk mažuti!
Valio Rembaila, Randžiau, Pusoži, Ponuti!«
Gervazas (jis tai buvo) drąsiai atsistojo
Pirkios viduj ir ore peiliuku sumojo,
Paskui į Mackų lenkdamasis atsisuko,
Sakydamas: »Rykštutei lenkiasi Peiliukas!
Bajorai, broliai Dobžinskiai, aš pasakysiu,
Kam sukviečiau, o elgsitės, kaip pàts matysit.
Juk žinot – tarp bajorų ūpas susidarė,
Kad reikia Lietuvoj visiems greit jot į karą,
Kad svarbūs tur pasaulyje įvykt dalykai;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.