O Mackus, rodos, rengiasi piktai prabilti.
Ketvirtį valandos pirkioj ūžimas ėjo,
Bet virš galvų plieninis stulpas sublizgėjo.
Tai buvo kalavijas sieksninio ilgumo,
Aštrus abiedviem šonais ir pėdos platumo.
Tur būt, teutoninis, Niurnberge padarytas;
Visi tyliai tad žvalgėsi į vienas kitą.
Nemato, kas pakėlė jį, bet tuoj suprato:
»Peiliukas, taip! Peiliukas! rėkt visi suskato,
Valio Rembailų deimante, Peiliuk mažuti!
Valio Rembaila, Randžiau, Pusoži, Ponuti!«
Gervazas (jis tai buvo) drąsiai atsistojo
Pirkios viduj ir ore peiliuku sumojo,
Paskui į Mackų lenkdamasis atsisuko,
Sakydamas: »Rykštutei lenkiasi Peiliukas!
Bajorai, broliai Dobžinskiai, aš pasakysiu,
Kam sukviečiau, o elgsitės, kaip pàts matysit.
Juk žinot – tarp bajorų ūpas susidarė,
Kad reikia Lietuvoj visiems greit jot į karą,
Kad svarbūs tur pasaulyje įvykt dalykai;
Juk ne be reikalo ir Kirminas atvyko
Ir ragino?« – »Tai žinome!« visi sušuko.
»Gerai, kalbėtojas pasakė, juk netrūko
Mums sugebėjimo suprast!« – »Tiesa!« – suriko.
Tad Raktininkas tęsė: »Karas veik įvyko,
Jei ciesorius prancūzų jau užpult kėsinas
Net rusų carą, tikras karas tad vaidinas;
O mums tad ar sėdėti? jei galings galingą
Ims pulti, tad ir mums reiks mušti jau tvarkingai.
Didi didžius, maži mažuosius imsim pulti
Ir mūs skriaudėjų teks galybei susikulti.
Ir taip Respublika vėl atsigims po karo.
Ar netiesa?« – »Tiesa, tiesa!« visi čia tarė.
Čia Krikštytojas rėkia: »Krapyla duos garo!«
»O aš tai bent paskusiu!« šaukia Skustuvėlis.
»Bet susitaikint turim, sako Ąsotėlis,
Motiejau, Krikštytojau, skirti vadą laikas!«
Bet Buchmanas čia tarė: »Te kvailiai sau taikos,
Diskusija vieša dalyką tik palaiko,
Prašau nutilt! Gėrės dalykas net opusis,
Nes atskleidė pons Raktininkas naują pusę«.
Čia Raktininkas sako: »Aš savaip galvoju.
Didieji tegu didelių dalykų boja;
Yra juk ciesorius, karalius bus, senatas,
Ponuti, dalykus svarbius jie spręst papratę,
Gal Krokuvoj, gal Varšuvoj, bet ne Dobžinėj;
Aktus valstybinius nerašo pas kaminą
Kreida ant sienos, bet tiktai ant pergamino.
Ne mums aktus rašyti, raštininkų rasis
Ir lenkų ir lietuvių, laikas grįš senasis.
O man peiliuku rėžti« – »Aš turiu krapylą
Mosuot«, pasakė Krapintojas. – »Aš gi ylą
Badyt!« suriko Bartkus, žinomas Ylutė.
»Visi, pasakė Raktininkas, galit būti
Man liudininkais. Kirminą tik prisiminkit.
Jis sakė, prieš Napoleoną padabinkit
Namus, iššluokit; ar suprantat, kas netinka
Palikt? Kas sąšlavos? Kas užmušė taip baisiai
Geriausią Lenką? Kas išplėšė jam kadaisia
Turtus? Kas nor pagrobt paskiausią palikimą?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.