Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,
O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.
Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,
Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.
Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas
Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;
Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,
Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,
O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.
Todel seniems juokingos buvo mados tokios.
O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,
Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.
Aprašinėti Taurininką čia netenka,
Nes panašus jis buvo į papūgą menką;
Peruką savo jis vadino aukso vilna,
Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.
Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti
Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,
Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,
Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!
Tai, mat, ta kultūra, kurios visi taip laukė!
»Mums Taurininkas sakė, kad jau reformuotis
Reikią, civilizuotis ir konstituotis,
Paskelbė iš kažkokios ten prancūzų knygos,
Lyg išradimą, kad visi, mat, žmonės lygūs...
Nors apie tai senai jau Šventrašty rašyta,
Ir kunigų kasdien sakyklose mokyta.
Tai senas mokslas buvo, trūko jo gerbimo!
O negerbta jo vien del seno apjakimo.
Nes net tiesoms seniausioms tuomet netikėta,
Jei tai prancūzų laikrašty nepaminėta.
Tas Taurininkas, lygybės nebodams, ėmė
Vadintis markyzu, nes tai Paryžius rėmė;
Pas mus juk visa tos Paryžiaus mados lėmė!
Bet kai kitėjant laikui mados atsimaino,
Tas pats markyzas traukia demokrato dainą;
O pagaliau, kai mados keičias prie Napoleono,
Tai demokratas ima titulą barono;
Jei būtų gi atėję naujos alternatos,
Tai vėl baronas būtų tapęs demokratas.
Nes juk Paryžiaus mados sekamos net menkos,
O ką prancūzas skelbia, tai pamyli lenkas.
»Tad Dievui dėkui, kad dabar jauni nustojo
Keliaut svetur tik tam, kad ten kitaip nešioja,
Neieško teisių mokslo paprastuos knygynuos
Ir ne kavinėse jau iškalbos mokinas.
Madas Napoleonas spėjo nugalėti:
Jau laiko nėr tiktai naujų madų žiūrėti,
Jau ginklai žvanga, mums seniems gi plaka širdys,
Kad vėl pasaulyje ir apie Lenkus girdis;
Garbė yra, tad vėl atgimti tur Tėvynė,
Nes su garbe atsigema nauja gadynė!
Tik liūdna, kad tie metai taip ilgai vilioja,
Čia laukiant, kad negalim numatyt rytojų!
Ilgu taip laukti, net naujienos negaivina!...
Tėveli Kirmine (čia tarė Bernardinui),
Girdėjau iš už Nemuno esi parėjęs,
Apie kariuomenę gal būsi ką girdėjęs?«
»Jokių žinių«, atsakė jis trumpai murmėdams,
(Matyti buvo, kad kalbėjo nenorėdams.)
»Politikos nemėgstu, o jei gaunu žinią
Iš Varšuvos – tai mūsų žinią, vienuolinę,
Mūs Bernardinų; apie ką čionai kalbėti,
Kai tenka su pasauliniais žmonėms sėdėti«.
Tai taręs, jis visus svečius akim matavo
Ir pusėn kapitono Rykovo skersavo;
Tai sens karys, Maskolius, kurs dvare stovėjo,
Ir buvo užprašytas mandagaus Teisėjo.
Jis gardžiai valgė, pastabų kalboj nedarė,
Bet Varšuvą išgirdęs iškilmingai tarė:
»Pons Podkomoži! Oi kaip Ponas įdomaujas
Tuo Bonapartu, Varšuva jums vis dar kliaujas!
Aš ne seklys, bet lenkiškai kalbėt pramokau;
Tėvynė! Suprantu ir branginti tai moku!
Jūs Lenkai, o aš Rusas, bet dar turim taiką,
Nes paliaubos, tai ginčams rasim kitą laiką.
Sargybų mūsų ir Prancūzų ramios širdys,
Tik išsigėrus kartais kanonada girdis,
Kur mylis, sako priežodis, ten muštis bando,
Tik ten draugingai glostant mušama per skrandą.
O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
O sako, kad kai teko į akis papulti
Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
Kai tarnui einant durys atviros paliko...
Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
Todel visų iš karto tapo pastebėta.
Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,
Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
(Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Podkomožis išjuokia pasakodamas, kaip Taurininkas tapo markyzu, paskui demokratu ir baronu?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.