»Politikos nemėgstu, o jei gaunu žinią
Iš Varšuvos – tai mūsų žinią, vienuolinę,
Mūs Bernardinų; apie ką čionai kalbėti,
Kai tenka su pasauliniais žmonėms sėdėti«.
Tai taręs, jis visus svečius akim matavo
Ir pusėn kapitono Rykovo skersavo;
Tai sens karys, Maskolius, kurs dvare stovėjo,
Ir buvo užprašytas mandagaus Teisėjo.
Jis gardžiai valgė, pastabų kalboj nedarė,
Bet Varšuvą išgirdęs iškilmingai tarė:
»Pons Podkomoži! Oi kaip Ponas įdomaujas
Tuo Bonapartu, Varšuva jums vis dar kliaujas!
Aš ne seklys, bet lenkiškai kalbėt pramokau;
Tėvynė! Suprantu ir branginti tai moku!
Jūs Lenkai, o aš Rusas, bet dar turim taiką,
Nes paliaubos, tai ginčams rasim kitą laiką.
Sargybų mūsų ir Prancūzų ramios širdys,
Tik išsigėrus kartais kanonada girdis,
Kur mylis, sako priežodis, ten muštis bando,
Tik ten draugingai glostant mušama per skrandą.
O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
O sako, kad kai teko į akis papulti
Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
Kai tarnui einant durys atviros paliko...
Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
Todel visų iš karto tapo pastebėta.
Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,
Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
(Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.