»Taip, taip!« iš lėto tęsė Bartkus Skustuvėlis,
Nuo Krikštytojo bėgt prie Mackaus pasikėlęs,
Ir, kaip šaudyklė staklėse, bėgiojo greitai:
»Tam Mackui su Mačūga, tam su Rykšte eiti,
Sutartinai tik eiti prieš Maskolių gaują,
O man, Skustuvui, tegu Rykštė vadovauja«.
»Vadovų, Krikštytojas šaukia, dar neradot!
Gera komanda buvo tik Kauno brigadoj,
Trumpa, mazguota: gąsdink kitą – nebijoki,
Mušk – nesiduok, ženk greitai – smarkiai užsimoki:
»Trach, tach!« – »Puiku, Skustuvas tarė, tai bent taktas!
Kam rašalą gadinti, kam rašyti aktas?
Konfederacijos, ar dar čia ko reikėtų?
Juk Mackus savo rykštute valdyt galėtų«.
Čia Krikštytojas šaukia: »Varpinės Gaidukas,
Gyvuok!« Bajorai šaukia: »Vivat, Krapyluke!«
Bet kampuose pradėjo neramumas kilti:
Matyt, tarybos ėmė jau per pusę skilti.
Suriko Buchmanas: »Te nieks nenusileidžia,
Netinka taikintis!« Kits rėkia dar: »Neleidžiu!«
Kampuos jiems pritaria. Staiga čia balsas storas
Prabilo – pasirodė Skoluba bajoras.
»Na, ką gi, ponai Dobžinskiai! Ar šventę švęsti?
O mums gal norite savas teises primesti?
Mums pakvietimą čia ne vėjas juk atpūtęs,
O pakvietė mus Raktininkas, tas Ponutis,
Rembaila; mums sakyta, kad čionai įvyko
Ne Dobžinskiams tik, bet visiems didi dalykai,
Visiems bajorams; net ir Kirminas kalbėjo,
Tik niekada užbaigti aiškiai nenorėjo,
Miglotai aiškino. Na, mes ir susirinkom,
Net daug kaimynų sukvietėme iš aplinkui.
Tad, Dobžinskiai, negalit sau tik balsą imti,
Nes mūs kitų yra čionai apie du šimtai;
Visi balsuokim. Jei maršalką rinkti reikia,
Kiekvienas lygų balsą duoti tesiteikia.
Te lygybė gyvuoja!«
Čia kartu sušuko.
Stypulkovskiai, Mickevičiai ir net netrūko
Teravičių abiejų. »Už Skolubą laikom!«
O Buchmanas tuoj šaukia: »Nieks tenesitaiko!«
O Krapytojas šaukia: »Mums nereikia jūsų,
Te vien tik Mackų Mackus bus maršalkas mūsų!
Te lazdą ima!« Dobžinskiai jau šaukia: »Kviečiam!«
Kiti gi rėkia: »Mes neleidžiam! Teneliečia!«
Minia bajorų dviem dalim pasidalino
Ir ryškiai jau dvi priešingas puses vaidino:
Tie šaukia: »Mes neleidžiam!« – tie gi rėkia: »Kviečiam!«
Tik Mackus tyliai sėdi, lyg tai jo neliečia,
Tik viens ramiai jis galvą laikė, nejudėjo.
Ir Krikštytojas priešais jį tylus stovėjo,
Mačūga galvą remdamas aplinkui dairės,
Stypsodamas sau vienas lyg laukuose gairė,
Į šonus galvą – dyną nuolatos kraipydams
Be paliovos vis »krapyt, krapyti!« sakydams.
Išilgai gi per pirkią lakstė, kaip pašėlęs,
Nuo Krapytojo vėl prie Mackaus Skustuvėlis.
Skersai per pirkią Ąsotėlis vaikštinėjo,
Lyg taikint bajorus su Dobžinskiais norėjo.
Viens šaukia: »Skusti!«, kitas garsiai rėkia: »Pilti!«
O Mackus, rodos, rengiasi piktai prabilti.
Ketvirtį valandos pirkioj ūžimas ėjo,
Bet virš galvų plieninis stulpas sublizgėjo.
Tai buvo kalavijas sieksninio ilgumo,
Aštrus abiedviem šonais ir pėdos platumo.
Tur būt, teutoninis, Niurnberge padarytas;
Visi tyliai tad žvalgėsi į vienas kitą.
Nemato, kas pakėlė jį, bet tuoj suprato:
»Peiliukas, taip! Peiliukas! rėkt visi suskato,
Valio Rembailų deimante, Peiliuk mažuti!
Valio Rembaila, Randžiau, Pusoži, Ponuti!«
Gervazas (jis tai buvo) drąsiai atsistojo
Pirkios viduj ir ore peiliuku sumojo,
Paskui į Mackų lenkdamasis atsisuko,
Sakydamas: »Rykštutei lenkiasi Peiliukas!
Bajorai, broliai Dobžinskiai, aš pasakysiu,
Kam sukviečiau, o elgsitės, kaip pàts matysit.
Juk žinot – tarp bajorų ūpas susidarė,
Kad reikia Lietuvoj visiems greit jot į karą,
Kad svarbūs tur pasaulyje įvykt dalykai;
Juk ne be reikalo ir Kirminas atvyko
Ir ragino?« – »Tai žinome!« visi sušuko.
»Gerai, kalbėtojas pasakė, juk netrūko
Mums sugebėjimo suprast!« – »Tiesa!« – suriko.
Tad Raktininkas tęsė: »Karas veik įvyko,
Jei ciesorius prancūzų jau užpult kėsinas
Net rusų carą, tikras karas tad vaidinas;
O mums tad ar sėdėti? jei galings galingą
Ims pulti, tad ir mums reiks mušti jau tvarkingai.
Didi didžius, maži mažuosius imsim pulti
Ir mūs skriaudėjų teks galybei susikulti.
Ir taip Respublika vėl atsigims po karo.
Ar netiesa?« – »Tiesa, tiesa!« visi čia tarė.
Čia Krikštytojas rėkia: »Krapyla duos garo!«
»O aš tai bent paskusiu!« šaukia Skustuvėlis.
»Bet susitaikint turim, sako Ąsotėlis,
Motiejau, Krikštytojau, skirti vadą laikas!«
Bet Buchmanas čia tarė: »Te kvailiai sau taikos,
Diskusija vieša dalyką tik palaiko,
Prašau nutilt! Gėrės dalykas net opusis,
Nes atskleidė pons Raktininkas naują pusę«.
Čia Raktininkas sako: »Aš savaip galvoju.
Didieji tegu didelių dalykų boja;
Yra juk ciesorius, karalius bus, senatas,
Ponuti, dalykus svarbius jie spręst papratę,
Gal Krokuvoj, gal Varšuvoj, bet ne Dobžinėj;
Aktus valstybinius nerašo pas kaminą
Kreida ant sienos, bet tiktai ant pergamino.
Ne mums aktus rašyti, raštininkų rasis
Ir lenkų ir lietuvių, laikas grįš senasis.
O man peiliuku rėžti« – »Aš turiu krapylą
Mosuot«, pasakė Krapintojas. – »Aš gi ylą
Badyt!« suriko Bartkus, žinomas Ylutė.
»Visi, pasakė Raktininkas, galit būti
Man liudininkais. Kirminą tik prisiminkit.
Jis sakė, prieš Napoleoną padabinkit
Namus, iššluokit; ar suprantat, kas netinka
Palikt? Kas sąšlavos? Kas užmušė taip baisiai
Geriausią Lenką? Kas išplėšė jam kadaisia
Turtus? Kas nor pagrobt paskiausią palikimą?
Ar reikia aiškint?« – »Juk Soplica pilį ima!«
Čia Ąsotėlis sako; Skustuvėlis – »daro
Jis daug žalos!« – »Tad krapyt!« Krikštytojas tarė.
»Jei piktadėjas, tarė Buchmanas, pakarti!«
»Užpult Soplicą!« rėkia tuoj visi iš karto.
Tačiau Prūsokas ryžosi apgint Teisėją,
Ir taip bajorams, keldamas rankas, kalbėjo:
»Bajorai broliai! ar nė Dievo jau nereikia?
Na, ponai Raktininke, ar jau kas užkeikė?
Lyg apie tai kalba? Na, drįsiu aš paklausti,
Kad jei banitas brolis, tai ar brolį bausti?
Tai man krikščioniškai! Kas nors jau čia nedora,
Kad būt Teisėjas ką nuskriaudęs iš bajorų.
Tai melas, dievaži! Jį priešu jūs tik laikot,
O jis savęs nebodams nori susitaikint,
Net pats ir teismo pabaudas jisai užmoka.
Jo procesas ir Grafo. Jie abu vienoki,
Tepešas! mūs gi reikalai visai kitoki.
Teisėjas blogas! Ogi jis patsai pirmasis.
Kaimiečiui, klaupiančiam prieš poną, juk prigrasė,
Esą tai nuodėminga. Net patsai regėjau,
Kai jis kaimiečių tarpe užstalėj sėdėjo;
Vargų kaimiečių jis labiau nei Kleckas paiso,
Nors ten, pons Buchmane, ir vokiškai tvarkaisi.
Teisėjas piktadėjas! Nuo mažens patiko
Visiems ir toks net iki šiandien pasiliko;
Tėvynę myli, papročius senus globoja,
Maskvos mada pas jį dar neįkėlė koją.
Iš Prūsų grįžęs, nusiplaut nuo vokiškumo,
Skubu į Soplicovą, centrą tautiškumo:
Pažįsti žmogus ten Tėvynės malonumą!
Man, broliai Dobžinskiai! bet, dievaži, Teisėjo
Neleisiu skausti, net kalbėt taip nereikėjo.
Ne! Lenkijoj Didžiojoj buvo, Broliai Ponai,
Kitaip! koks ūpas, santaika! primint malonu!
Ten būtų nieks nedrįsęs tokių niekų tarti!«
»Ne! tarė Raktininkas, nevidonus karti!«
Ūžimas kilo. Jankelis tad sugalvojo
Sutaikint priešus, tuoj ant suolo atsistojo:
Barzda, kaip šluota, siekė juostą jo šilkinę;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Mackus ir Krikštytojas sutinka Buchmano kalbą apie valdžios kilmę?
Rašiniui: Ironija
2. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.