Nes atskleidė pons Raktininkas naują pusę«.
Čia Raktininkas sako: »Aš savaip galvoju.
Didieji tegu didelių dalykų boja;
Yra juk ciesorius, karalius bus, senatas,
Ponuti, dalykus svarbius jie spręst papratę,
Gal Krokuvoj, gal Varšuvoj, bet ne Dobžinėj;
Aktus valstybinius nerašo pas kaminą
Kreida ant sienos, bet tiktai ant pergamino.
Ne mums aktus rašyti, raštininkų rasis
Ir lenkų ir lietuvių, laikas grįš senasis.
O man peiliuku rėžti« – »Aš turiu krapylą
Mosuot«, pasakė Krapintojas. – »Aš gi ylą
Badyt!« suriko Bartkus, žinomas Ylutė.
»Visi, pasakė Raktininkas, galit būti
Man liudininkais. Kirminą tik prisiminkit.
Jis sakė, prieš Napoleoną padabinkit
Namus, iššluokit; ar suprantat, kas netinka
Palikt? Kas sąšlavos? Kas užmušė taip baisiai
Geriausią Lenką? Kas išplėšė jam kadaisia
Turtus? Kas nor pagrobt paskiausią palikimą?
Ar reikia aiškint?« – »Juk Soplica pilį ima!«
Čia Ąsotėlis sako; Skustuvėlis – »daro
Jis daug žalos!« – »Tad krapyt!« Krikštytojas tarė.
»Jei piktadėjas, tarė Buchmanas, pakarti!«
»Užpult Soplicą!« rėkia tuoj visi iš karto.
Tačiau Prūsokas ryžosi apgint Teisėją,
Ir taip bajorams, keldamas rankas, kalbėjo:
»Bajorai broliai! ar nė Dievo jau nereikia?
Na, ponai Raktininke, ar jau kas užkeikė?
Lyg apie tai kalba? Na, drįsiu aš paklausti,
Kad jei banitas brolis, tai ar brolį bausti?
Tai man krikščioniškai! Kas nors jau čia nedora,
Kad būt Teisėjas ką nuskriaudęs iš bajorų.
Tai melas, dievaži! Jį priešu jūs tik laikot,
O jis savęs nebodams nori susitaikint,
Net pats ir teismo pabaudas jisai užmoka.
Jo procesas ir Grafo. Jie abu vienoki,
Tepešas! mūs gi reikalai visai kitoki.
Teisėjas blogas! Ogi jis patsai pirmasis.
Kaimiečiui, klaupiančiam prieš poną, juk prigrasė,
Esą tai nuodėminga. Net patsai regėjau,
Kai jis kaimiečių tarpe užstalėj sėdėjo;
Vargų kaimiečių jis labiau nei Kleckas paiso,
Nors ten, pons Buchmane, ir vokiškai tvarkaisi.
Teisėjas piktadėjas! Nuo mažens patiko
Visiems ir toks net iki šiandien pasiliko;
Tėvynę myli, papročius senus globoja,
Maskvos mada pas jį dar neįkėlė koją.
Iš Prūsų grįžęs, nusiplaut nuo vokiškumo,
Skubu į Soplicovą, centrą tautiškumo:
Pažįsti žmogus ten Tėvynės malonumą!
Man, broliai Dobžinskiai! bet, dievaži, Teisėjo
Neleisiu skausti, net kalbėt taip nereikėjo.
Ne! Lenkijoj Didžiojoj buvo, Broliai Ponai,
Kitaip! koks ūpas, santaika! primint malonu!
Ten būtų nieks nedrįsęs tokių niekų tarti!«
»Ne! tarė Raktininkas, nevidonus karti!«
Ūžimas kilo. Jankelis tad sugalvojo
Sutaikint priešus, tuoj ant suolo atsistojo:
Barzda, kaip šluota, siekė juostą jo šilkinę;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.