Esą tai nuodėminga. Net patsai regėjau,
Kai jis kaimiečių tarpe užstalėj sėdėjo;
Vargų kaimiečių jis labiau nei Kleckas paiso,
Nors ten, pons Buchmane, ir vokiškai tvarkaisi.
Teisėjas piktadėjas! Nuo mažens patiko
Visiems ir toks net iki šiandien pasiliko;
Tėvynę myli, papročius senus globoja,
Maskvos mada pas jį dar neįkėlė koją.
Iš Prūsų grįžęs, nusiplaut nuo vokiškumo,
Skubu į Soplicovą, centrą tautiškumo:
Pažįsti žmogus ten Tėvynės malonumą!
Man, broliai Dobžinskiai! bet, dievaži, Teisėjo
Neleisiu skausti, net kalbėt taip nereikėjo.
Ne! Lenkijoj Didžiojoj buvo, Broliai Ponai,
Kitaip! koks ūpas, santaika! primint malonu!
Ten būtų nieks nedrįsęs tokių niekų tarti!«
»Ne! tarė Raktininkas, nevidonus karti!«
Ūžimas kilo. Jankelis tad sugalvojo
Sutaikint priešus, tuoj ant suolo atsistojo:
Barzda, kaip šluota, siekė juostą jo šilkinę;
Ranka lėtai nuėmęs nuo galvos lapinę,
Paskui jermulką ant galvos paglostinėjo,
Kairiąja prilaikydams juostą taip pradėjo
Kalbėt, ir sveikindams visus lapinę kelia:
»Na, Ponai Dobžinskiai, aš sau esu žydelis;
Teisėjas man ne brolis, na, bet man malonu
Jį paminėt, nes geras, o ir mano ponas,
Geri ir Dobžinskiai man Bartkai ir Motiejai,
Kaipo geri kaimynai, ponai garbingieji;
Ir taip sakau: jei Ponai norite užpulti
Teisėją, tai negera; galit net papulti –
O spravnikas? asesorius? gal tekt kalėti,
Dar Soplicove ir karių yra, girdėti,
Vis jegrai! ir asesorius ten; jei tik šauktų
Pagalbos, jegrai tuoj būriu ten atitrauktų.
O kas dar bus? Prancūzų norite sulaukti,
Bet tie Prancūzai dar toli, dar neprišaukti.
Aš žydas, nekariauju, bet žinau naujienų,
Bielicoje mačiau žydelių iš pasienio;
Girdėt, Prancūzai pas Lososną pasiliksią
Per žiemą, o kariaut pavasarį tik vyksią.
O Soplicovo dvarą, aš drįstu sakyti,
Nevyks taip, kaip kromelį žydui, išardyti;
Tas dvaras gal stovėti, oi, dar daug metelių;
Teisėjas, tai ne nuomininkas koks žydelis,
Kurs gal pabėgt, galėsit kitąmet užpulti.
Dabar nutilt, nes galit perpigiai prapulti.
Ir kalbos visos tos dabar bereikalingos!
Kas teikias, pas mane prašau Ponus Garbingus.
Manoji Sorė man pagimdė Jankeliuką,
Tad vaišinu ir išsigersim trupučiuką!
Kozicai bus, basetliai, bus dar pora smuikų,
Motiejų Geradėją noriu midum puikiai
Pavaišint, bus mozūras, moku juk visokių,
O mano bachurukai fein dainuoti moka«.
Tas mylimojo Jankelio iškalbingumas
Visiems patiko. Apėmė visus linksmumas,
Jau didžiumai bajorų galvas jis apsuko;
Tačiau Gervazas taikė jau į jį peiliuką.
Minion tad žydas spruko; Raktininkas šaukė:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.