Per žiemą, o kariaut pavasarį tik vyksią.
O Soplicovo dvarą, aš drįstu sakyti,
Nevyks taip, kaip kromelį žydui, išardyti;
Tas dvaras gal stovėti, oi, dar daug metelių;
Teisėjas, tai ne nuomininkas koks žydelis,
Kurs gal pabėgt, galėsit kitąmet užpulti.
Dabar nutilt, nes galit perpigiai prapulti.
Ir kalbos visos tos dabar bereikalingos!
Kas teikias, pas mane prašau Ponus Garbingus.
Manoji Sorė man pagimdė Jankeliuką,
Tad vaišinu ir išsigersim trupučiuką!
Kozicai bus, basetliai, bus dar pora smuikų,
Motiejų Geradėją noriu midum puikiai
Pavaišint, bus mozūras, moku juk visokių,
O mano bachurukai fein dainuoti moka«.
Tas mylimojo Jankelio iškalbingumas
Visiems patiko. Apėmė visus linksmumas,
Jau didžiumai bajorų galvas jis apsuko;
Tačiau Gervazas taikė jau į jį peiliuką.
Minion tad žydas spruko; Raktininkas šaukė:
»Nekišk tarp durų pirštų, žyde, kas ten traukia!
Prūsoke Pone! su Teisėju tu pirkliauji
Miškeliais, tai už jį dabar žiovanasriauji?
O užmiršai, Ponuti, tėvą, kurs pirkliavo
Geriau, bet jis Horeškų tik miškais sieliavo.
Patsai jis praturtėjo ir visa šeimyna,
Daugiau net, ir visi bajorai iš Dobžinės.
Senieji pamenat, jaunieji gi girdėjot,
Kad Stalininkas buvo tėvas, geradėjas.
Na kas gi valdė jo didžius dvarus pas Pinską?
Dobžinskis! Kas urėdas kur? Taip pat Dobžinskis!
Maršalkai kas, kas kredenso jo šeimininkai?
Vis Dobžinskiai! nuo jų net dvaro grindys linko!
Jis tribunoluos reikalus jūs foritavo,
Kiek pensijų jums iš karaliaus jis išgavo;
Vaikus jūs kapomis talpino jis konvikte
Pijorų, duodams pinigų, drabužių, viktą;
Jus nuolat promonavo, tai visi juk žino,
O dėliai ko? – tiktai kad buvo jūs kaimynas!
Dabar Soplicos kaupai jūs ežias jau siekia,
O ką jums gera daro?« –
»Niekada ir nieko! –
Pasakė Ąsotėlis, – nes tik bajorėlis
Juk buvo! nosį tad dabar labai iškėlęs!
Per vestuves dukters prašau, juk, rodos, žinot,
Sakau, išgersim! kur tau – jis nė nemėgina,
Esą tik jūs, bajorai, mėgstat apsipilti!
Magnatas! dabita iš marimonto miltų!
Negėrė, tad pripylėm, net visi priilsom.
Palauk, dabar iš Ąsotėlio tau pripilsiu!«
»Oi, Krikštytojas tarė, krapysiu Teisėją,
Dėliai sūnaus, kurs į niekus visai išėjo.
Gan gudras buvo, bet dabar Grebliu vadina,
O dėliai ko, patsai Teisėjas puikiai žino.
Sakiau: Na kam į Soplicovą tau landyti?
Pagausiu, gausi diržo smūgių paskaityti!
Bet vėl pas Zosę tą jis lenda iš kanapių;
Pasisekė pagaut, na ir ėmiau jį krapyt;
O jis tik žliumbia, žliumbia, kaip mažiuks vaikutis:
Tėtukai, nors užmušk, bet aš turiu ten būti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.