Ranka lėtai nuėmęs nuo galvos lapinę,
Paskui jermulką ant galvos paglostinėjo,
Kairiąja prilaikydams juostą taip pradėjo
Kalbėt, ir sveikindams visus lapinę kelia:
»Na, Ponai Dobžinskiai, aš sau esu žydelis;
Teisėjas man ne brolis, na, bet man malonu
Jį paminėt, nes geras, o ir mano ponas,
Geri ir Dobžinskiai man Bartkai ir Motiejai,
Kaipo geri kaimynai, ponai garbingieji;
Ir taip sakau: jei Ponai norite užpulti
Teisėją, tai negera; galit net papulti –
O spravnikas? asesorius? gal tekt kalėti,
Dar Soplicove ir karių yra, girdėti,
Vis jegrai! ir asesorius ten; jei tik šauktų
Pagalbos, jegrai tuoj būriu ten atitrauktų.
O kas dar bus? Prancūzų norite sulaukti,
Bet tie Prancūzai dar toli, dar neprišaukti.
Aš žydas, nekariauju, bet žinau naujienų,
Bielicoje mačiau žydelių iš pasienio;
Girdėt, Prancūzai pas Lososną pasiliksią
Per žiemą, o kariaut pavasarį tik vyksią.
O Soplicovo dvarą, aš drįstu sakyti,
Nevyks taip, kaip kromelį žydui, išardyti;
Tas dvaras gal stovėti, oi, dar daug metelių;
Teisėjas, tai ne nuomininkas koks žydelis,
Kurs gal pabėgt, galėsit kitąmet užpulti.
Dabar nutilt, nes galit perpigiai prapulti.
Ir kalbos visos tos dabar bereikalingos!
Kas teikias, pas mane prašau Ponus Garbingus.
Manoji Sorė man pagimdė Jankeliuką,
Tad vaišinu ir išsigersim trupučiuką!
Kozicai bus, basetliai, bus dar pora smuikų,
Motiejų Geradėją noriu midum puikiai
Pavaišint, bus mozūras, moku juk visokių,
O mano bachurukai fein dainuoti moka«.
Tas mylimojo Jankelio iškalbingumas
Visiems patiko. Apėmė visus linksmumas,
Jau didžiumai bajorų galvas jis apsuko;
Tačiau Gervazas taikė jau į jį peiliuką.
Minion tad žydas spruko; Raktininkas šaukė:
»Nekišk tarp durų pirštų, žyde, kas ten traukia!
Prūsoke Pone! su Teisėju tu pirkliauji
Miškeliais, tai už jį dabar žiovanasriauji?
O užmiršai, Ponuti, tėvą, kurs pirkliavo
Geriau, bet jis Horeškų tik miškais sieliavo.
Patsai jis praturtėjo ir visa šeimyna,
Daugiau net, ir visi bajorai iš Dobžinės.
Senieji pamenat, jaunieji gi girdėjot,
Kad Stalininkas buvo tėvas, geradėjas.
Na kas gi valdė jo didžius dvarus pas Pinską?
Dobžinskis! Kas urėdas kur? Taip pat Dobžinskis!
Maršalkai kas, kas kredenso jo šeimininkai?
Vis Dobžinskiai! nuo jų net dvaro grindys linko!
Jis tribunoluos reikalus jūs foritavo,
Kiek pensijų jums iš karaliaus jis išgavo;
Vaikus jūs kapomis talpino jis konvikte
Pijorų, duodams pinigų, drabužių, viktą;
Jus nuolat promonavo, tai visi juk žino,
O dėliai ko? – tiktai kad buvo jūs kaimynas!
Dabar Soplicos kaupai jūs ežias jau siekia,
O ką jums gera daro?« –
»Niekada ir nieko! –
Pasakė Ąsotėlis, – nes tik bajorėlis
Juk buvo! nosį tad dabar labai iškėlęs!
Per vestuves dukters prašau, juk, rodos, žinot,
Sakau, išgersim! kur tau – jis nė nemėgina,
Esą tik jūs, bajorai, mėgstat apsipilti!
Magnatas! dabita iš marimonto miltų!
Negėrė, tad pripylėm, net visi priilsom.
Palauk, dabar iš Ąsotėlio tau pripilsiu!«
»Oi, Krikštytojas tarė, krapysiu Teisėją,
Dėliai sūnaus, kurs į niekus visai išėjo.
Gan gudras buvo, bet dabar Grebliu vadina,
O dėliai ko, patsai Teisėjas puikiai žino.
Sakiau: Na kam į Soplicovą tau landyti?
Pagausiu, gausi diržo smūgių paskaityti!
Bet vėl pas Zosę tą jis lenda iš kanapių;
Pasisekė pagaut, na ir ėmiau jį krapyt;
O jis tik žliumbia, žliumbia, kaip mažiuks vaikutis:
Tėtukai, nors užmušk, bet aš turiu ten būti.
Na kas tau? klausiu. Sako: – Zosę pamylėjau!
Man pikta, na, bet savo vaiko pagailėjau,
Sakau: na, leiski Zosę už sūnaus, Teisėjau;
Jis sako: dar maža, te dar pilnai išplaukia,
Tai panorės pati, o pats piršlių jau laukia.
Per vestuves tad aplankysiu Soplicovą,
Na ir pakrapysiu jaunavedžiams ten lovą«.
»Ir niekšas, tarė Raktininkas, tur ponauti?
Ir turtą geresniųjų ponų turi gauti?
Horeškų atminimas, vardas tur išnykti?
Kur dėkingumas? Dobžiniečiams taip netiktų!
Na, Broliai! norite sumušti Rusų carą,
O bijotės užpulti Soplicovo dvarą?
Kalėti bijot! Lyg šaukiu jus prie plėšimo?
Gink Dieve! Broliai! čia juk teisė viršų ima.
Juk Grafas išlošė, o dekretai nežūva;
Tik egzekuoti reikia! kitąsyk taip buvo:
Iš tribunolo dekretas, o jį reikėjo
Bajorams vykdyt; Dobžinskiai ir pagarsėjo
Del to Lietuvoje! Juk Dobžinskių puolimas
Garbe apvainikavo Mysko užpuolimą,
Kai Voinilavičius net su Maskoliais ėjo,
O Logamavičiuos, kai Vilkas niekadėjas
Jį rėmė. Atmenat, kai Vilką surakinot
Ir kai pakart po balkiu tvarte jau ketinot,
Nes engė kaimiečius Maskolių tas rėmėjas.
Bet tik kvaili kaimiečiai jo pasigailėjo.
(Dar teks peiliuko šito Vilkui pamėginti.)
O kiek dar užpuolimų galima priminti!
Juos baigėm, kaip bajorai, nuolatos sėkmingai,
Su nauda ir aplauzu, visados garbingai!
Bet kam minėti? Ponas Grafas, jūs kaimynas,
Išlošia dekretus, bet kam nauda – nežino,
Nes niekas nebenori jau našlaičio remti!
Ir Stalininko ainio vardas ima temti,
Nes nėr draugų, be Raktininko, to senuko,
Ir tojo išmėginto kovose peiliuko!«
»Dar Krapyla yra, mielasis Gervazėli,
Pasakė Krikštytojas ir aukštyn pakėlė,
Kur du, tai du! Gervazai, dievaži, ko reikia?
Aš krapysiu tiktai, o tu tik smeiki, smeiki,
Šach, mach, trach tach, o jie testovi, kaip ik šiolei!«
»Ir Bartkų, tarė čia Skustuvas, mieli Broliai,
Priimsite; aš skusiu, kur tik jūs muiluosit«.
»Prie jūsų, tarė Ąsotėlis, aš deduosi,
Nes rinkt maršalką negaliu suagituoti.
Tai kas man jų balsai! Galiu kitaip balsuoti!
(Čia ėmė iš kišeniaus kulkų visą saują.)
»Štai bus balsai! Teisėjas gaus tuoj laipsnį naują!«
– »Prie jus, Skoluba šaukia, jungiamės prie jūsų!«
– »Kur jūs, bajorai šaukia, reikia ten ir mūsų!
Valio žymė Horeškų Pusožio senoji!
Valio Rembaila, seni! Pas Soplicą jojam!«
Gervazas iškalbingas greitai įkalbėjo
Visus, nes daugeliui Teisėjas nusidėjo,
Kaip tenka kaimynystėj; buvo daug piktumų
Del iškirtimų, del laukų ežių tiesumo.
Vieni pikti tikrai, kiti tik pavydėjo
Teisėjui turtų – bet visi nerimt pradėjo.
Prie Raktininko telkiasi, aukštyn tik kelia
Kalavijus, lazdas. –
Čia Mackus, tas senelis,
Paniuręs, nenustigo, treptelėjo koja
Ir įsirėmęs aslos viduje sustojo;
Aplink pažvelgęs pyktį, išdidumą rodė
Ir ėmęs balsą sakė jis, kiekvieną žodį
Pabrėždams, pakartodamas: »Oi kvaila, kvaila!
Kvailiai jūs! Kam skaudėjo, o jums niežti kailį!
Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę,
Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!
Nebuvo galima, kvailiai, susikalbėti,
Net vadą rinkt, kvailiai, nestengėte pradėti.
Sakykit, kur tos kaltės, kur gi jūs rimtumas?!
Šalin! Nes, kaip aš Mackus, taip, po milionų,
Ir šimto pypkių, tūkstančių bačkų, furgonų,
Velnių!!!...«
Visi nurimę susivokt nestengė,
Lyg nuo griaustinio, bet kieme ausis jau spengė:
»Valio, Pons Grafas!« Jau kieman jisai įjojo
Ginkluotas, jį džokejų dešimtis apstoję.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.