Garbe apvainikavo Mysko užpuolimą,
Kai Voinilavičius net su Maskoliais ėjo,
O Logamavičiuos, kai Vilkas niekadėjas
Jį rėmė. Atmenat, kai Vilką surakinot
Ir kai pakart po balkiu tvarte jau ketinot,
Nes engė kaimiečius Maskolių tas rėmėjas.
Bet tik kvaili kaimiečiai jo pasigailėjo.
(Dar teks peiliuko šito Vilkui pamėginti.)
O kiek dar užpuolimų galima priminti!
Juos baigėm, kaip bajorai, nuolatos sėkmingai,
Su nauda ir aplauzu, visados garbingai!
Bet kam minėti? Ponas Grafas, jūs kaimynas,
Išlošia dekretus, bet kam nauda – nežino,
Nes niekas nebenori jau našlaičio remti!
Ir Stalininko ainio vardas ima temti,
Nes nėr draugų, be Raktininko, to senuko,
Ir tojo išmėginto kovose peiliuko!«
»Dar Krapyla yra, mielasis Gervazėli,
Pasakė Krikštytojas ir aukštyn pakėlė,
Kur du, tai du! Gervazai, dievaži, ko reikia?
Aš krapysiu tiktai, o tu tik smeiki, smeiki,
Šach, mach, trach tach, o jie testovi, kaip ik šiolei!«
»Ir Bartkų, tarė čia Skustuvas, mieli Broliai,
Priimsite; aš skusiu, kur tik jūs muiluosit«.
»Prie jūsų, tarė Ąsotėlis, aš deduosi,
Nes rinkt maršalką negaliu suagituoti.
Tai kas man jų balsai! Galiu kitaip balsuoti!
(Čia ėmė iš kišeniaus kulkų visą saują.)
»Štai bus balsai! Teisėjas gaus tuoj laipsnį naują!«
– »Prie jus, Skoluba šaukia, jungiamės prie jūsų!«
– »Kur jūs, bajorai šaukia, reikia ten ir mūsų!
Valio žymė Horeškų Pusožio senoji!
Valio Rembaila, seni! Pas Soplicą jojam!«
Gervazas iškalbingas greitai įkalbėjo
Visus, nes daugeliui Teisėjas nusidėjo,
Kaip tenka kaimynystėj; buvo daug piktumų
Del iškirtimų, del laukų ežių tiesumo.
Vieni pikti tikrai, kiti tik pavydėjo
Teisėjui turtų – bet visi nerimt pradėjo.
Prie Raktininko telkiasi, aukštyn tik kelia
Kalavijus, lazdas. –
Čia Mackus, tas senelis,
Paniuręs, nenustigo, treptelėjo koja
Ir įsirėmęs aslos viduje sustojo;
Aplink pažvelgęs pyktį, išdidumą rodė
Ir ėmęs balsą sakė jis, kiekvieną žodį
Pabrėždams, pakartodamas: »Oi kvaila, kvaila!
Kvailiai jūs! Kam skaudėjo, o jums niežti kailį!
Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę,
Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!
Nebuvo galima, kvailiai, susikalbėti,
Net vadą rinkt, kvailiai, nestengėte pradėti.
Sakykit, kur tos kaltės, kur gi jūs rimtumas?!
Šalin! Nes, kaip aš Mackus, taip, po milionų,
Ir šimto pypkių, tūkstančių bačkų, furgonų,
Velnių!!!...«
Visi nurimę susivokt nestengė,
Lyg nuo griaustinio, bet kieme ausis jau spengė:
»Valio, Pons Grafas!« Jau kieman jisai įjojo
Ginkluotas, jį džokejų dešimtis apstoję.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.