O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
O sako, kad kai teko į akis papulti
Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
Kai tarnui einant durys atviros paliko...
Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
Todel visų iš karto tapo pastebėta.
Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,
Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
(Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.