Kalavijus, lazdas. –
Čia Mackus, tas senelis,
Paniuręs, nenustigo, treptelėjo koja
Ir įsirėmęs aslos viduje sustojo;
Aplink pažvelgęs pyktį, išdidumą rodė
Ir ėmęs balsą sakė jis, kiekvieną žodį
Pabrėždams, pakartodamas: »Oi kvaila, kvaila!
Kvailiai jūs! Kam skaudėjo, o jums niežti kailį!
Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę,
Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!
Nebuvo galima, kvailiai, susikalbėti,
Net vadą rinkt, kvailiai, nestengėte pradėti.
Sakykit, kur tos kaltės, kur gi jūs rimtumas?!
Šalin! Nes, kaip aš Mackus, taip, po milionų,
Ir šimto pypkių, tūkstančių bačkų, furgonų,
Velnių!!!...«
Visi nurimę susivokt nestengė,
Lyg nuo griaustinio, bet kieme ausis jau spengė:
»Valio, Pons Grafas!« Jau kieman jisai įjojo
Ginkluotas, jį džokejų dešimtis apstoję.
Ant risto žirgo buvo jis pasidabinęs
Juodai, be to, platus apsiaustas riešutinis,
Pas kaklą susegtas saga, labai jam tiko,
Ir rodės, lyg jis iš Italų čia atvyko;
O skrybėlė su plunksna, rankoj kalavijas,
Kuriuo jis sveikino bajorišką draugiją.
»Valio, Pons Grafai! šaukė, galim eit net mirti!«
Bajorai pirkioje pro langus ėmė svirti,
Žiūrėt, kas dedas! – ir prie durų ėmė smelktis,
Paskui kieme prie Raktininko ėmė telktis.
O Mackus net išstūmė tuos, kur buvo bailūs,
Duris uždarė ir pasakė: »Kaip tai kvaila!«
Bajorai apie Grafą stovi lyg grandinė.
Į smuklę eina. Čia senus laikus atminęs,
Gervazas tris diržus kontušų sukabino
Ir iš rūsies ant jų tris bertainius išrito,
Tris: vieną su alum geltonu, vyno kitą
Ir trečią midaus. Tuoj atkišo, ir į šoną
Trys srovės trykšta: ta balta, antra raudona,
Trečia geltona, daros ore vaivorykštė.
Tuoj į šimtus stiklinių, taurių ėmė trykšti.
Bajorai verda. Godžiai alų, midų traukia,
Vis Grafui linki ir »Soplicą pulsim!« šaukia.
Nutilęs Jankelis išsprūdo; ir Prūsokas,
Pamatęs, kad Teisėjo dienos bus nekokios,
Pabėgt norėjo, bet bajorai ėmė vytis.
Mickevičius šaly pradėjo sau mąstyti,
Ką veikt, tačiau bajorai, mano, negeruoju
Jis susimąstęs, tad jį pult! Jis reiteruojas,
Jau sužeistas pas statinius sau vienas ginas,
Bet gelbsti Zanas jį ir Čečotai kaimynai.
Paskui sutaikyta bajorai neramiausi,
Bet du susižeidė, kas gavo ir į ausį.
Kiti užsėdo žirgus. –
Grafas pavadinęs
Gervazą, tvarką daro ir ginklus dalina.
Pilna tuoj tapo raitelių gatvė ilgoji,
Ir rėkdami: »Soplicą pulsime!« nujojo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.