Aš krapysiu tiktai, o tu tik smeiki, smeiki,
Šach, mach, trach tach, o jie testovi, kaip ik šiolei!«
»Ir Bartkų, tarė čia Skustuvas, mieli Broliai,
Priimsite; aš skusiu, kur tik jūs muiluosit«.
»Prie jūsų, tarė Ąsotėlis, aš deduosi,
Nes rinkt maršalką negaliu suagituoti.
Tai kas man jų balsai! Galiu kitaip balsuoti!
(Čia ėmė iš kišeniaus kulkų visą saują.)
»Štai bus balsai! Teisėjas gaus tuoj laipsnį naują!«
– »Prie jus, Skoluba šaukia, jungiamės prie jūsų!«
– »Kur jūs, bajorai šaukia, reikia ten ir mūsų!
Valio žymė Horeškų Pusožio senoji!
Valio Rembaila, seni! Pas Soplicą jojam!«
Gervazas iškalbingas greitai įkalbėjo
Visus, nes daugeliui Teisėjas nusidėjo,
Kaip tenka kaimynystėj; buvo daug piktumų
Del iškirtimų, del laukų ežių tiesumo.
Vieni pikti tikrai, kiti tik pavydėjo
Teisėjui turtų – bet visi nerimt pradėjo.
Prie Raktininko telkiasi, aukštyn tik kelia
Kalavijus, lazdas. –
Čia Mackus, tas senelis,
Paniuręs, nenustigo, treptelėjo koja
Ir įsirėmęs aslos viduje sustojo;
Aplink pažvelgęs pyktį, išdidumą rodė
Ir ėmęs balsą sakė jis, kiekvieną žodį
Pabrėždams, pakartodamas: »Oi kvaila, kvaila!
Kvailiai jūs! Kam skaudėjo, o jums niežti kailį!
Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę,
Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!
Nebuvo galima, kvailiai, susikalbėti,
Net vadą rinkt, kvailiai, nestengėte pradėti.
Sakykit, kur tos kaltės, kur gi jūs rimtumas?!
Šalin! Nes, kaip aš Mackus, taip, po milionų,
Ir šimto pypkių, tūkstančių bačkų, furgonų,
Velnių!!!...«
Visi nurimę susivokt nestengė,
Lyg nuo griaustinio, bet kieme ausis jau spengė:
»Valio, Pons Grafas!« Jau kieman jisai įjojo
Ginkluotas, jį džokejų dešimtis apstoję.
Ant risto žirgo buvo jis pasidabinęs
Juodai, be to, platus apsiaustas riešutinis,
Pas kaklą susegtas saga, labai jam tiko,
Ir rodės, lyg jis iš Italų čia atvyko;
O skrybėlė su plunksna, rankoj kalavijas,
Kuriuo jis sveikino bajorišką draugiją.
»Valio, Pons Grafai! šaukė, galim eit net mirti!«
Bajorai pirkioje pro langus ėmė svirti,
Žiūrėt, kas dedas! – ir prie durų ėmė smelktis,
Paskui kieme prie Raktininko ėmė telktis.
O Mackus net išstūmė tuos, kur buvo bailūs,
Duris uždarė ir pasakė: »Kaip tai kvaila!«
Bajorai apie Grafą stovi lyg grandinė.
Į smuklę eina. Čia senus laikus atminęs,
Gervazas tris diržus kontušų sukabino
Ir iš rūsies ant jų tris bertainius išrito,
Tris: vieną su alum geltonu, vyno kitą
Ir trečią midaus. Tuoj atkišo, ir į šoną
Trys srovės trykšta: ta balta, antra raudona,
Trečia geltona, daros ore vaivorykštė.
Tuoj į šimtus stiklinių, taurių ėmė trykšti.
Bajorai verda. Godžiai alų, midų traukia,
Vis Grafui linki ir »Soplicą pulsim!« šaukia.
Nutilęs Jankelis išsprūdo; ir Prūsokas,
Pamatęs, kad Teisėjo dienos bus nekokios,
Pabėgt norėjo, bet bajorai ėmė vytis.
Mickevičius šaly pradėjo sau mąstyti,
Ką veikt, tačiau bajorai, mano, negeruoju
Jis susimąstęs, tad jį pult! Jis reiteruojas,
Jau sužeistas pas statinius sau vienas ginas,
Bet gelbsti Zanas jį ir Čečotai kaimynai.
Paskui sutaikyta bajorai neramiausi,
Bet du susižeidė, kas gavo ir į ausį.
Kiti užsėdo žirgus. –
Grafas pavadinęs
Gervazą, tvarką daro ir ginklus dalina.
Pilna tuoj tapo raitelių gatvė ilgoji,
Ir rėkdami: »Soplicą pulsime!« nujojo.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas
Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.
Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,
Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,
Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia
Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,
O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –
Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.
Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,
Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.
Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas
Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,
Ratu susėdo ant vejos kieme po langu
Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,
Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,
Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,
Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,
Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,
Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų
Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –
Taip vakaro gražioji muzika prabyla.
Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,
Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,
Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;
Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,
Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;
Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,
O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;
Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas
Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;
Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių
Uodų nepilną toną ir balsus muselių.
Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,
Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.
Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,
Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,
Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,
Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.
Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,
Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,
Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,
Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.
Rašiniui: Istorija
2. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.