Tuoj į šimtus stiklinių, taurių ėmė trykšti.
Bajorai verda. Godžiai alų, midų traukia,
Vis Grafui linki ir »Soplicą pulsim!« šaukia.
Nutilęs Jankelis išsprūdo; ir Prūsokas,
Pamatęs, kad Teisėjo dienos bus nekokios,
Pabėgt norėjo, bet bajorai ėmė vytis.
Mickevičius šaly pradėjo sau mąstyti,
Ką veikt, tačiau bajorai, mano, negeruoju
Jis susimąstęs, tad jį pult! Jis reiteruojas,
Jau sužeistas pas statinius sau vienas ginas,
Bet gelbsti Zanas jį ir Čečotai kaimynai.
Paskui sutaikyta bajorai neramiausi,
Bet du susižeidė, kas gavo ir į ausį.
Kiti užsėdo žirgus. –
Grafas pavadinęs
Gervazą, tvarką daro ir ginklus dalina.
Pilna tuoj tapo raitelių gatvė ilgoji,
Ir rėkdami: »Soplicą pulsime!« nujojo.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas
Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.
Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,
Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,
Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia
Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,
O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –
Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.
Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,
Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.
Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas
Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,
Ratu susėdo ant vejos kieme po langu
Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,
Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,
Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,
Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,
Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,
Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų
Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –
Taip vakaro gražioji muzika prabyla.
Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,
Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,
Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;
Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,
Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;
Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,
O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;
Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas
Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;
Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių
Uodų nepilną toną ir balsus muselių.
Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,
Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.
Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,
Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,
Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,
Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.
Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,
Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,
Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,
Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.