Ponas Tadas291-293 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas58% kūrinio
291 psl.

Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.

Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,

Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,

Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia

Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,

O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –

Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.

Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,

Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.

Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas

Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,

Ratu susėdo ant vejos kieme po langu

Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,

Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,

Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,

Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,

Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,

Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų

Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –

Taip vakaro gražioji muzika prabyla.

Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,

292 psl.

Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,

Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;

Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,

Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;

Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,

O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;

Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas

Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;

Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių

Uodų nepilną toną ir balsus muselių.

Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,

Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.

Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,

Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,

Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,

Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.

Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,

Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,

Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,

Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.

293 psl.

Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,

Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;

Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,

Aistringai liūdną dainą uždainavo;

Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,

Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.

Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,

Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:

Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,

Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.

Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės

Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;

Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,

Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.

Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą

Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.

O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,

Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.

Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,

O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.