Ponas Tadas292-294 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas59% kūrinio
292 psl.

Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,

Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;

Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,

Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;

Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,

O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;

Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas

Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;

Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių

Uodų nepilną toną ir balsus muselių.

Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,

Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.

Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,

Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,

Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,

Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.

Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,

Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,

Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,

Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.

293 psl.

Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,

Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;

Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,

Aistringai liūdną dainą uždainavo;

Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,

Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.

Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,

Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:

Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,

Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.

Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės

Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;

Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,

Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.

Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą

Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.

O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,

Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.

Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,

O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.

294 psl.

Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,

Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.

Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,

Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;

Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,

Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.

Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.

Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)

Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,

Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą

Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,

Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.

Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,

Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,

Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,

Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.

Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,

Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.

Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,

Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.