Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,
Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;
Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,
Aistringai liūdną dainą uždainavo;
Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,
Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.
Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,
Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:
Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,
Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.
Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės
Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;
Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,
Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.
Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą
Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.
O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,
Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.
Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,
O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.
Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,
Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.
Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,
Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;
Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,
Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.
Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.
Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)
Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,
Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą
Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,
Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.
Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,
Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,
Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,
Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.
Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,
Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.
Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,
Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,
Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
(Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.