Ponas Tadas289-296 psl. · apie 25 min.
Septintoji knyga. Tarybos59% kūrinio
289 psl.

Ant risto žirgo buvo jis pasidabinęs

Juodai, be to, platus apsiaustas riešutinis,

Pas kaklą susegtas saga, labai jam tiko,

Ir rodės, lyg jis iš Italų čia atvyko;

O skrybėlė su plunksna, rankoj kalavijas,

Kuriuo jis sveikino bajorišką draugiją.

»Valio, Pons Grafai! šaukė, galim eit net mirti!«

Bajorai pirkioje pro langus ėmė svirti,

Žiūrėt, kas dedas! – ir prie durų ėmė smelktis,

Paskui kieme prie Raktininko ėmė telktis.

O Mackus net išstūmė tuos, kur buvo bailūs,

Duris uždarė ir pasakė: »Kaip tai kvaila!«

Bajorai apie Grafą stovi lyg grandinė.

Į smuklę eina. Čia senus laikus atminęs,

Gervazas tris diržus kontušų sukabino

Ir iš rūsies ant jų tris bertainius išrito,

Tris: vieną su alum geltonu, vyno kitą

Ir trečią midaus. Tuoj atkišo, ir į šoną

Trys srovės trykšta: ta balta, antra raudona,

Trečia geltona, daros ore vaivorykštė.

290 psl.

Tuoj į šimtus stiklinių, taurių ėmė trykšti.

Bajorai verda. Godžiai alų, midų traukia,

Vis Grafui linki ir »Soplicą pulsim!« šaukia.

Nutilęs Jankelis išsprūdo; ir Prūsokas,

Pamatęs, kad Teisėjo dienos bus nekokios,

Pabėgt norėjo, bet bajorai ėmė vytis.

Mickevičius šaly pradėjo sau mąstyti,

Ką veikt, tačiau bajorai, mano, negeruoju

Jis susimąstęs, tad jį pult! Jis reiteruojas,

Jau sužeistas pas statinius sau vienas ginas,

Bet gelbsti Zanas jį ir Čečotai kaimynai.

Paskui sutaikyta bajorai neramiausi,

Bet du susižeidė, kas gavo ir į ausį.

Kiti užsėdo žirgus. –

Grafas pavadinęs

Gervazą, tvarką daro ir ginklus dalina.

Pilna tuoj tapo raitelių gatvė ilgoji,

Ir rėkdami: »Soplicą pulsime!« nujojo.

Aštuntoji knyga. Užpuolimas

291 psl.

Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.

Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,

Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,

Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia

Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,

O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –

Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.

Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,

Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.

Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas

Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,

Ratu susėdo ant vejos kieme po langu

Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,

Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,

Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,

Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,

Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,

Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų

Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –

Taip vakaro gražioji muzika prabyla.

Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,

292 psl.

Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,

Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;

Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,

Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;

Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,

O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;

Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas

Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;

Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių

Uodų nepilną toną ir balsus muselių.

Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,

Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.

Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,

Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,

Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,

Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.

Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,

Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,

Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,

Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.

293 psl.

Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,

Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;

Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,

Aistringai liūdną dainą uždainavo;

Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,

Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.

Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,

Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:

Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,

Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.

Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės

Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;

Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,

Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.

Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą

Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.

O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,

Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.

Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,

O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.

294 psl.

Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,

Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.

Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,

Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;

Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,

Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.

Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.

Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)

Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,

Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą

Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,

Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.

Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,

Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,

Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,

Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.

Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,

Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.

Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,

Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,

295 psl.

Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs

Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,

Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,

Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.

Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,

O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.

Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako

Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,

(Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),

Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai

Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,

Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,

Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,

Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;

Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,

Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.

Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė

Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.

Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo

Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.

296 psl.

Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,

Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,

Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,

Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.

Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais

Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.

Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo

Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:

Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.

Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;

Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,

Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.

Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę

Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,

Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,

Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.

Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,

Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,

Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia

Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.