Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,
Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.
Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,
Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;
Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,
Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.
Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.
Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)
Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,
Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą
Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,
Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.
Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,
Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,
Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,
Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.
Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,
Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.
Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,
Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,
Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
(Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.
Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,
Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,
Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,
Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.
Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais
Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.
Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo
Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:
Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.
Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;
Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,
Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.
Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę
Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,
Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,
Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.
Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,
Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,
Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia
Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.