Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
(Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.
Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,
Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,
Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,
Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.
Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais
Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.
Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo
Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:
Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.
Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;
Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,
Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.
Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę
Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,
Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,
Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.
Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,
Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,
Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia
Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,
Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.