Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,
Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;
Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,
Aistringai liūdną dainą uždainavo;
Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,
Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.
Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,
Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:
Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,
Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.
Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės
Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;
Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,
Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.
Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą
Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.
O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,
Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.
Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,
O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.
Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,
Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.
Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,
Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;
Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,
Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.
Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.
Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)
Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,
Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą
Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,
Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.
Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,
Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,
Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,
Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.
Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,
Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.
Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,
Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,
Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
(Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.
Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,
Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,
Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,
Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.
Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais
Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.
Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo
Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:
Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.
Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;
Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,
Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.
Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę
Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,
Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,
Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.
Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,
Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,
Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia
Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,
Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.
Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
Apsupę buvo Targovicos šalininkai;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.