Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.
Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
Apsupę buvo Targovicos šalininkai;
Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,
Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;
O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,
Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.
Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone
Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė
Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,
Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.
Kai teko mūs namuos matyti man velionį
Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,
Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos
Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos
Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono
Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,
Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,
Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo
Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,
O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,
Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),
Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.