Ponas Tadas297-299 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas60% kūrinio
297 psl.

Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,

Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.

Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj

Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,

Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai

Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,

Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus

Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.

Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,

Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;

Net raštininkas ekonomo klausinėjo.

Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.

Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,

Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,

(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,

Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).

Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,

Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,

Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,

O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.

298 psl.

Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,

Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai

Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį

Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;

Ten kunigs Počobutas observatoriavo,

Kuris ir Akademijoje rektoriavo,

Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,

Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,

Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą

Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,

Ir, astronomų nuomone, kometų vietą

Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;

Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,

Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,

Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?

Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?

Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo

Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo

Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui

Apsupę buvo Targovicos šalininkai;

299 psl.

Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,

Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;

O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,

Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.

Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone

Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė

Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,

Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.

Kai teko mūs namuos matyti man velionį

Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,

Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos

Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos

Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono

Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,

Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,

Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo

Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,

O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,

Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),

Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.