Ponaičio pagrįžimas. – Pirmas susitikimas kambarėlyje, antras prie stalo. – Rimtas Teisėjo pamokymas apie mandagumą. – Politiniai Podkomožio pastebėjimai apie madas. – Ginčo pradžia del Striukio ir Sakalo. – Voiskio nusiskundimai. – Paskutinis Tribunolo šauklys. – Žvilgsnys į tų laikų politinę Lietuvos ir Europos padėtį.
Tėvyne Lietuva! kaip sveikata tu brangi!
Įvertina tave tik svetimoj padangėj
Tavęs netekę. Aš svetur tavim gėriuosi,
Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.
Šventoji Motina, švieti tu Čenstakavoj
Ir Vilniaus Aušros Vartuos! Tu ir pilį savo
Globoji Naugarduky ir maldingus žmones!
Kuri man stebuklingą suteikei malonę,
Išgydžius, kai sveikatos man mama maldavo,
O mano silpnas kūnas tuoj jėgų įgavo,
Ir aš silpnom kojytėm stojęs už gyvybę
Galėjau pats eit garbint dievišką galybę –
Tu taip vėl sugrąžinsi mums tėvynę mielą!..
Tuo tarpu siųsk tenai nors mano liūdną sielą
Į tas kalvas miškuotas ir lankas lygiąsias,
Plačiai ten žydinčias, kur Nemunas žydrasis,
Į tuos laukus banguojančius javais spalvuotais,
Rugiais spalvos sidabro ir kviečiais auksuotais;
Kur grikiai – baltas sniegas, svėrės gintarinės,
Kur dobilai raudoni, kaip veidai merginos,
O visa tai apjuosia ežios pakraštinės,
Kur vietoms auga kriaušės, obelys laukinės...
Tuose laukuos anuomet prie sraunaus upelio,
Viršuj kalvutės, mažame beržų miškely,
Bajoro namas buvo pamatais mūriniais
Ir baltavo iš tolo sienos jo medinės;
O tuopų eilės paliai sienas tas žaliavo
Ir jos baltumo, rodės, dar daugiau įgavo;
Tas namas neperdidelis, bet jis ne vienas –
Dar kūtės plačios buvo, dar trys kūgiai šieno,
Ir kito pašaro netilpusio pašiūrėj.
Matyt, kad žemės turtų ten gana daug turi.
Matyti tai iš tankiai rikių sustatytų,
Kurios kaip žvaigždės tankios, o tas pat matyti
Ir iš keliolikos tvirtų darbščių artojų,
Kurie vagas ilgąsias dailiai, lygiai kloja
Ir aria tąsias lysves, lyg tai būtų daržui:
Matyt, su išteklium namuos tuos nesivaržo.
Nuolat atkelti vartai čia praeivį kviečia,
Nors būtų jis iš kokio tolimo pasviečio.
Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur gyvena ir iš kur į Lietuvą žvelgia poetas invokacijoje?
Rašiniui: TėvynėEmigracija
2. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.