Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
(Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,
Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.