Ponas Tadas29-30 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis6% kūrinio
29 psl.

Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo

Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,

Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.

Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,

Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,

Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,

Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.

Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo

Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,

Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,

Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,

Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,

Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.

Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.

Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,

Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;

Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.

Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną

Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.

Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,

30 psl.

Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;

Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,

Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.

Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė

Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.

Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.

Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas

Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,

Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:

Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;

Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.

Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo

Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.

Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,

Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.

Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,

Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.

Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,

Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!

Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.