Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.