Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
Apsupę buvo Targovicos šalininkai;
Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,
Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;
O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,
Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.
Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone
Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė
Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,
Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.
Kai teko mūs namuos matyti man velionį
Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,
Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos
Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos
Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono
Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,
Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,
Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo
Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,
O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,
Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),
Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«
Pažvelgia, o ties galva sukasi kometa,
Kryptim kuria ateina jėgos Mahometo,
Iš pat rytų į vakarus. Taip pat pasakė
Ir Bartochovskis panegyrikę, kai taką
Kovų jis Orientis Fulmen apgiedojo,
Kometą paminėjo. Taipgi sužinojau
Ir veikale Janina, kur garbė velionio
Aprašoma ir žygiai mūs karaliaus Jono,
Ten vėliava net atvaizduota Mahometo
Ir tokią pačią matome tenai kometą«.
Teisėjas tarė: »Amen! Jūsų nulėmimas
Tebūna Jono Trečiojo mums atgimimas!
Yra vakaruose didvyris toks galingas,
Te ši kometa atveda jį mums laimingai!«
Į tai lėtai atsakė Voiskis nusiminęs:
»Kometos lemia karą ir vaidus kaimynams!
Tai bloga, kad ties Soplicovu ji iškilo
Ir gal nelaimę lemia arba painią bylą.
Juk vakar mes turėjom tiek susibarimų
Medžiojimo metu ir prie atsiskyrimo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.