Ponas Tadas301-303 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas60% kūrinio
301 psl.

Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,

O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;

Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,

Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,

Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.

Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,

Kurį savom akim anuo metu regėjau,

Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,

Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.

O buvo taip tenai:

Pons Generols miestinis

Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės

Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.

Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,

Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo

Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,

O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko

Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.

Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą

Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,

302 psl.

Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);

Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,

Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,

Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.

Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,

Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.

Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,

Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,

Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo

Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,

Bet del madų ir pripratimų užsieninių;

Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,

Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.

»Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo

Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,

Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo

Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,

Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.

Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,

Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,

303 psl.

O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.

Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.

Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo

Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:

Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,

Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,

Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,

Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.

Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,

O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:

Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,

Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –

Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,

Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko

Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,

Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo

Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė

Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;

Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,

Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.