Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.
Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
Apsupę buvo Targovicos šalininkai;
Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,
Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;
O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,
Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.
Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone
Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė
Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,
Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.
Kai teko mūs namuos matyti man velionį
Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,
Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos
Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos
Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono
Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,
Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,
Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo
Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,
O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,
Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),
Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«
Pažvelgia, o ties galva sukasi kometa,
Kryptim kuria ateina jėgos Mahometo,
Iš pat rytų į vakarus. Taip pat pasakė
Ir Bartochovskis panegyrikę, kai taką
Kovų jis Orientis Fulmen apgiedojo,
Kometą paminėjo. Taipgi sužinojau
Ir veikale Janina, kur garbė velionio
Aprašoma ir žygiai mūs karaliaus Jono,
Ten vėliava net atvaizduota Mahometo
Ir tokią pačią matome tenai kometą«.
Teisėjas tarė: »Amen! Jūsų nulėmimas
Tebūna Jono Trečiojo mums atgimimas!
Yra vakaruose didvyris toks galingas,
Te ši kometa atveda jį mums laimingai!«
Į tai lėtai atsakė Voiskis nusiminęs:
»Kometos lemia karą ir vaidus kaimynams!
Tai bloga, kad ties Soplicovu ji iškilo
Ir gal nelaimę lemia arba painią bylą.
Juk vakar mes turėjom tiek susibarimų
Medžiojimo metu ir prie atsiskyrimo.
Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,
O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;
Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,
Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,
Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.
Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,
Kurį savom akim anuo metu regėjau,
Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,
Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.
O buvo taip tenai:
Pons Generols miestinis
Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės
Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.
Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,
Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo
Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,
O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko
Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.
Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą
Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,
Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);
Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,
Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,
Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.
Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,
Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.
Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,
Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,
Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo
Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,
Bet del madų ir pripratimų užsieninių;
Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,
Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.
»Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo
Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,
Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo
Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,
Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.
Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,
Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,
O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.
Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.
Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo
Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:
Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,
Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,
Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,
Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.
Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,
O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:
Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,
Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –
Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,
Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko
Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,
Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo
Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė
Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;
Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,
Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.
Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,
Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.
Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,
Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;
Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,
Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!
Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko
Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.
Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas
Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.
Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,
Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.
Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja
Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo
Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,
Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino
Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;
Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,
Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?
Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.
Rašiniui: Istorija
2. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.