Ponas Tadas297-304 psl. · apie 25 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas61% kūrinio
297 psl.

Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,

Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.

Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj

Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,

Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai

Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,

Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus

Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.

Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,

Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;

Net raštininkas ekonomo klausinėjo.

Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.

Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,

Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,

(Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,

Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).

Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,

Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,

Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,

O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.

298 psl.

Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,

Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai

Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį

Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;

Ten kunigs Počobutas observatoriavo,

Kuris ir Akademijoje rektoriavo,

Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,

Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,

Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą

Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,

Ir, astronomų nuomone, kometų vietą

Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;

Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,

Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,

Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?

Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?

Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo

Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo

Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui

Apsupę buvo Targovicos šalininkai;

299 psl.

Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,

Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;

O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,

Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.

Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone

Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė

Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,

Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.

Kai teko mūs namuos matyti man velionį

Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,

Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos

Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos

Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono

Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,

Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,

Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo

Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,

O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,

Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),

Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«

300 psl.

Pažvelgia, o ties galva sukasi kometa,

Kryptim kuria ateina jėgos Mahometo,

Iš pat rytų į vakarus. Taip pat pasakė

Ir Bartochovskis panegyrikę, kai taką

Kovų jis Orientis Fulmen apgiedojo,

Kometą paminėjo. Taipgi sužinojau

Ir veikale Janina, kur garbė velionio

Aprašoma ir žygiai mūs karaliaus Jono,

Ten vėliava net atvaizduota Mahometo

Ir tokią pačią matome tenai kometą«.

Teisėjas tarė: »Amen! Jūsų nulėmimas

Tebūna Jono Trečiojo mums atgimimas!

Yra vakaruose didvyris toks galingas,

Te ši kometa atveda jį mums laimingai!«

Į tai lėtai atsakė Voiskis nusiminęs:

»Kometos lemia karą ir vaidus kaimynams!

Tai bloga, kad ties Soplicovu ji iškilo

Ir gal nelaimę lemia arba painią bylą.

Juk vakar mes turėjom tiek susibarimų

Medžiojimo metu ir prie atsiskyrimo.

301 psl.

Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,

O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;

Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,

Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,

Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.

Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,

Kurį savom akim anuo metu regėjau,

Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,

Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.

O buvo taip tenai:

Pons Generols miestinis

Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės

Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.

Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,

Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo

Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,

O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko

Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.

Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą

Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,

302 psl.

Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);

Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,

Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,

Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.

Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,

Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.

Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,

Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,

Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo

Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,

Bet del madų ir pripratimų užsieninių;

Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,

Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.

»Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo

Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,

Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo

Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,

Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.

Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,

Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,

303 psl.

O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.

Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.

Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo

Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:

Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,

Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,

Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,

Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.

Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,

O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:

Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,

Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –

Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,

Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko

Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,

Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo

Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė

Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;

Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,

Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.

304 psl.

Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,

Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.

Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,

Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;

Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,

Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!

Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko

Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.

Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas

Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.

Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,

Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.

Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja

Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo

Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,

Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino

Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;

Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,

Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?

Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokia nuotaika kuriama aštuntosios knygos pradžioje ir kaip skirtingai Teisėjas ir Voiskis supranta kometą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Knyga prasideda tyla prieš audrą: dangus apsiniaukęs, ir Soplicovas tarsi laukia ypatingų nutikimų. Vakare svečiai sėdi kieme ir žiūri į dangų; pasakotojas primena senus padavimus apie žvaigždes, kuriuos žinojo Voiskis. Teisėjas linki, kad kometa atvestų galingą didvyrį iš vakarų. Voiskis liūdnai atsako, kad kometos lemia karą ir vaidus kaimynams. Jo nuojauta pildosi jau tą pačią naktį, kai Soplicovą užpuola.

Rašiniui: Istorija

2. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.

Rašiniui: TėvynėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.