Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,
O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;
Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,
Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,
Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.
Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,
Kurį savom akim anuo metu regėjau,
Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,
Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.
O buvo taip tenai:
Pons Generols miestinis
Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės
Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.
Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,
Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo
Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,
O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko
Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.
Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą
Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,
Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);
Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,
Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,
Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.
Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,
Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.
Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,
Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,
Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo
Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,
Bet del madų ir pripratimų užsieninių;
Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,
Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.
»Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo
Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,
Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo
Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,
Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.
Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,
Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,
O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.
Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.
Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo
Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:
Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,
Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,
Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,
Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.
Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,
O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:
Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,
Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –
Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,
Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko
Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,
Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo
Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė
Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;
Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,
Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.
Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,
Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.
Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,
Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;
Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,
Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!
Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko
Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.
Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas
Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.
Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,
Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.
Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja
Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo
Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,
Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino
Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;
Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,
Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?
Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.