O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.
Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.
Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo
Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:
Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,
Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,
Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,
Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.
Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,
O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:
Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,
Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –
Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,
Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko
Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,
Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo
Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė
Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;
Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,
Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.
Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,
Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.
Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,
Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;
Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,
Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!
Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko
Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.
Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas
Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.
Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,
Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.
Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja
Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo
Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,
Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino
Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;
Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,
Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?
Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;
Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas
Suklaupę ir abudu apsiašaroję,
Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,
Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,
Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,
Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:
»Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,
Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;
Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,
Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,
Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,
Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,
Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!
Bet man provinciolas davė sutikimą
In articulo mortis, prisipažinimui.
Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;
Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!
Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,
Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.
Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.