Ponas Tadas304-306 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas61% kūrinio
304 psl.

Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,

Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.

Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,

Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;

Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,

Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!

Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko

Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.

Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas

Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.

Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,

Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.

Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja

Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo

Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,

Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino

Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;

Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,

Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?

Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;

305 psl.

Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas

Suklaupę ir abudu apsiašaroję,

Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,

Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,

Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,

Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:

»Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,

Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;

Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,

Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,

Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,

Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,

Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!

Bet man provinciolas davė sutikimą

In articulo mortis, prisipažinimui.

Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;

Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!

Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,

Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.

Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!

306 psl.

Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas

Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!

Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:

Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau

Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,

Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,

Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.

Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,

Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!

Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.

Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti

Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,

Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«

Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino

Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,

Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.

Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.

Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;

Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:

»Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.

Rašiniui: TėvynėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.