Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas
Suklaupę ir abudu apsiašaroję,
Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,
Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,
Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,
Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:
»Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,
Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;
Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,
Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,
Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,
Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,
Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!
Bet man provinciolas davė sutikimą
In articulo mortis, prisipažinimui.
Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;
Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!
Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,
Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.
Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!
Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas
Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!
Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:
Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau
Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,
Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,
Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.
Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,
Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!
Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.
Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti
Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,
Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«
Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino
Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,
Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.
Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.
Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;
Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:
»Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,
Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;
Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,
O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,
Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.
Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.
Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.
Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,
Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.
Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:
Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,
Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –
Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,
Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.
Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,
Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.
»Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė
Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,
Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?
Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.
Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.