Ponas Tadas305-308 psl. · apie 15 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas61% kūrinio
305 psl.

Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas

Suklaupę ir abudu apsiašaroję,

Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,

Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,

Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,

Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:

»Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,

Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;

Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,

Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,

Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,

Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,

Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!

Bet man provinciolas davė sutikimą

In articulo mortis, prisipažinimui.

Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;

Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!

Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,

Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.

Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!

306 psl.

Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas

Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!

Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:

Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau

Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,

Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,

Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.

Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,

Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!

Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.

Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti

Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,

Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«

Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino

Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,

Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.

Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.

Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;

Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:

»Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,

307 psl.

Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;

Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,

O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,

Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.

Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.

Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.

Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,

Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.

Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:

Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,

Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –

Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,

Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.

Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,

Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.

»Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė

Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,

Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?

Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.

Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?

308 psl.

Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.

Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,

Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.

Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,

Tai atvirai nupasakok man visą bylą.

Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,

Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).

O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,

Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.

Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!

Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.

»Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,

Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!

Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!

Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!

Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,

Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.

»E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!

Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,

Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.

Rašiniui: TėvynėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.