Ponas Tadas307-309 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas62% kūrinio
307 psl.

Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;

Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,

O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,

Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.

Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.

Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.

Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,

Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.

Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:

Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,

Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –

Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,

Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.

Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,

Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.

»Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė

Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,

Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?

Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.

Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?

308 psl.

Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.

Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,

Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.

Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,

Tai atvirai nupasakok man visą bylą.

Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,

Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).

O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,

Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.

Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!

Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.

»Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,

Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!

Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!

Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!

Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,

Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.

»E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!

Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,

Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,

309 psl.

Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.

Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė

Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!

Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,

Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,

Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,

O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.

Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,

Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;

Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.

Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,

Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim

Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.

»Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams

Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.

Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,

Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;

O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,

Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.

Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Teisėjas supyksta ant Tado, nors pats siūlo jam vesti Zosę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas prisipažįsta mylįs Zosę, bet, kai dėdė ją siūlo, atsako, kad jau per vėlu, nes Telimena jos neduos, ir nori rytoj pat išvažiuoti. Teisėjas supranta, kad Tadas kažką slepia: jis žino, kad šis vakarais slankiojo prie dvaro sienų. Todėl įtaria, kad Tadas suviliojo Zosę ir nori pabėgti, vadina jį melagiu ir reikalauja ją vesti. Tadas išbartas pirmą kartą: jo paties nenuoširdumas su Telimena atsisuka prieš jį.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.