Ponas Tadas308-310 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas62% kūrinio
308 psl.

Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.

Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,

Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.

Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,

Tai atvirai nupasakok man visą bylą.

Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,

Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).

O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,

Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.

Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!

Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.

»Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,

Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!

Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!

Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!

Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,

Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.

»E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!

Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,

Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,

309 psl.

Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.

Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė

Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!

Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,

Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,

Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,

O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.

Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,

Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;

Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.

Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,

Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim

Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.

»Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams

Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.

Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,

Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;

O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,

Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.

Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,

310 psl.

Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!

Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.

Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«

»Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,

Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!

Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs

Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,

Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«

Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas

Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo

Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!

Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«

»Prašysim«, tarė dėdė.

»Niekas jau iš josios

Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju

Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.

Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,

Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.

Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:

»Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.