Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.
Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė
Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!
Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,
Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,
Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,
O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.
Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,
Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;
Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.
Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,
Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim
Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.
»Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams
Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.
Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,
Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;
O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,
Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.
Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,
Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!
Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.
Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«
»Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,
Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!
Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs
Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,
Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«
Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas
Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo
Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!
Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«
»Prašysim«, tarė dėdė.
»Niekas jau iš josios
Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju
Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.
Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,
Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.
Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:
»Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?
Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas
Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.
Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!
Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!
O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?
Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?
Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai
Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,
Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,
Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,
O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!
Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!
Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,
Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!
Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti
Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!
Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,
Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.
Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą
Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.