Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas
Suklaupę ir abudu apsiašaroję,
Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,
Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,
Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,
Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:
»Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,
Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;
Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,
Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,
Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,
Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,
Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!
Bet man provinciolas davė sutikimą
In articulo mortis, prisipažinimui.
Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;
Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!
Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,
Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.
Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!
Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas
Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!
Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:
Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau
Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,
Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,
Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.
Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,
Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!
Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.
Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti
Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,
Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«
Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino
Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,
Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.
Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.
Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;
Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:
»Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,
Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;
Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,
O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,
Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.
Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.
Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.
Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,
Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.
Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:
Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,
Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –
Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,
Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.
Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,
Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.
»Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė
Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,
Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?
Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.
Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?
Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.
Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,
Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.
Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,
Tai atvirai nupasakok man visą bylą.
Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,
Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).
O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,
Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.
Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!
Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.
»Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,
Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!
Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!
Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!
Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,
Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.
»E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!
Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,
Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,
Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.
Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė
Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!
Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,
Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,
Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,
O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.
Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,
Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;
Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.
Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,
Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim
Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.
»Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams
Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.
Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,
Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;
O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,
Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.
Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,
Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!
Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.
Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«
»Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,
Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!
Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs
Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,
Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«
Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas
Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo
Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!
Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«
»Prašysim«, tarė dėdė.
»Niekas jau iš josios
Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju
Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.
Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,
Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.
Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:
»Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?
Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas
Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.
Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!
Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!
O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?
Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?
Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai
Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,
Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,
Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,
O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!
Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!
Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,
Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!
Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti
Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!
Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,
Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.
Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą
Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;
Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,
Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.
Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?
Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?
Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.
Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,
Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:
Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,
Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,
Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,
Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!
Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,
Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia
Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!
Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!
Be koketerijos tave apdovanojau,
Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!
Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;
Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!
Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Teisėjas supyksta ant Tado, nors pats siūlo jam vesti Zosę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas prisipažįsta mylįs Zosę, bet, kai dėdė ją siūlo, atsako, kad jau per vėlu, nes Telimena jos neduos, ir nori rytoj pat išvažiuoti. Teisėjas supranta, kad Tadas kažką slepia: jis žino, kad šis vakarais slankiojo prie dvaro sienų. Todėl įtaria, kad Tadas suviliojo Zosę ir nori pabėgti, vadina jį melagiu ir reikalauja ją vesti. Tadas išbartas pirmą kartą: jo paties nenuoširdumas su Telimena atsisuka prieš jį.
2. Ką Tadas pamato pro rakto skylutę ir ką Kirmino žodžiai broliui atskleidžia apie jo gyvenimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas pamato verkiančius ir apsikabinusius Kirminą ir Teisėją. Kirminas Teisėją vadina broliu ir sako, kad slėpė savo pavardę nuo visų, net nuo sūnaus. Jis prisiekė „Dievui ir Tėvynei pasišvęsti“, atsisakyti garbės dėl senųjų nuodėmių ir mirti paprastu bernardinu. Dabar jis nerimauja, kad per daug kalbėjo apie sukilimą: Grafas su bajorais gali sukelti nelaimę per anksti. Nors jam gresia Gervazo peilis, jis vis tiek skuba į Dobžinę ir prašo brolio kovoti, „kad Soplicų vardas nepražūtų“.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.