Ponas Tadas310-312 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas62% kūrinio
310 psl.

Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!

Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.

Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«

»Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,

Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!

Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs

Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,

Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«

Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas

Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo

Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!

Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«

»Prašysim«, tarė dėdė.

»Niekas jau iš josios

Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju

Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.

Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,

Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.

Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:

»Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?

311 psl.

Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas

Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.

Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!

Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!

O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?

Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?

Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai

Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,

Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,

Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,

O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!

Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!

Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,

Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!

Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti

Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!

Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,

Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.

Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą

Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;

312 psl.

Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,

Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.

Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?

Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?

Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.

Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,

Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:

Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,

Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,

Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,

Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!

Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,

Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia

Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!

Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!

Be koketerijos tave apdovanojau,

Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!

Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;

Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!

Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Teisėjas supyksta ant Tado, nors pats siūlo jam vesti Zosę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas prisipažįsta mylįs Zosę, bet, kai dėdė ją siūlo, atsako, kad jau per vėlu, nes Telimena jos neduos, ir nori rytoj pat išvažiuoti. Teisėjas supranta, kad Tadas kažką slepia: jis žino, kad šis vakarais slankiojo prie dvaro sienų. Todėl įtaria, kad Tadas suviliojo Zosę ir nori pabėgti, vadina jį melagiu ir reikalauja ją vesti. Tadas išbartas pirmą kartą: jo paties nenuoširdumas su Telimena atsisuka prieš jį.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.