Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas
Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.
Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!
Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!
O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?
Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?
Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai
Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,
Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,
Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,
O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!
Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!
Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,
Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!
Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti
Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!
Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,
Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.
Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą
Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;
Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,
Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.
Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?
Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?
Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.
Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,
Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:
Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,
Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,
Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,
Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!
Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,
Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia
Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!
Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!
Be koketerijos tave apdovanojau,
Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!
Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;
Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!
Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,
Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«
»Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą
Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,
Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,
Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?
Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.
»Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –
Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj
Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,
Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,
O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,
Kad turima kartu net dešimtį romanų,
Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.
»Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,
Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,
Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,
Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę
Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?
Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:
Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.