Ponas Tadas312-314 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas63% kūrinio
312 psl.

Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,

Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.

Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?

Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?

Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.

Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,

Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:

Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,

Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,

Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,

Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!

Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,

Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia

Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!

Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!

Be koketerijos tave apdovanojau,

Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!

Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;

Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!

Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,

313 psl.

Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«

»Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą

Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,

Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,

Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?

Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.

»Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –

Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj

Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,

Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,

O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,

Kad turima kartu net dešimtį romanų,

Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.

»Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,

Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,

Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,

Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę

Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?

Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:

Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau

314 psl.

Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,

O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,

Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.

»Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo

Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!

Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę

Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!

Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,

Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,

Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;

Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!

Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,

Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,

Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,

Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.

Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė

Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,

Jį susijaudinimas, gailestis apniko,

Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,

Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.