Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«
»Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą
Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,
Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,
Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?
Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.
»Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –
Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj
Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,
Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,
O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,
Kad turima kartu net dešimtį romanų,
Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.
»Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,
Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,
Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,
Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę
Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?
Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:
Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau
Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,
O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,
Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.
»Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo
Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!
Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę
Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!
Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,
Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,
Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;
Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!
Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,
Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,
Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,
Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.
Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė
Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,
Jį susijaudinimas, gailestis apniko,
Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,
Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,
Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
»Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
»Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
»Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.