Ponas Tadas311-316 psl. · apie 20 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas63% kūrinio
311 psl.

Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas

Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.

Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!

Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!

O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?

Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?

Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai

Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,

Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,

Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,

O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!

Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!

Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,

Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!

Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti

Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!

Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,

Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.

Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą

Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;

312 psl.

Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,

Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.

Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?

Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?

Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.

Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,

Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:

Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,

Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,

Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,

Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!

Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,

Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia

Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!

Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!

Be koketerijos tave apdovanojau,

Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!

Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;

Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!

Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,

313 psl.

Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«

»Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą

Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,

Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,

Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?

Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.

»Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –

Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj

Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,

Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,

O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,

Kad turima kartu net dešimtį romanų,

Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.

»Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,

Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,

Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,

Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę

Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?

Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:

Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau

314 psl.

Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,

O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,

Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.

»Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo

Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!

Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę

Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!

Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,

Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,

Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;

Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!

Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,

Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,

Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,

Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.

Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė

Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,

Jį susijaudinimas, gailestis apniko,

Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,

Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,

315 psl.

Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:

»Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,

Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,

Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,

Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,

Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,

Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.

Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:

»Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!

O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;

Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?

Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,

Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai

Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,

Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.

Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:

»Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?

Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora

Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,

Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko

316 psl.

Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;

Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!

Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!

Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei

Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.

Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,

Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.

Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,

Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo

Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas

Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:

Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,

Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,

Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!

Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!

Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,

Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto

Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!

Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot

Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Teisėjas supyksta ant Tado, nors pats siūlo jam vesti Zosę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas prisipažįsta mylįs Zosę, bet, kai dėdė ją siūlo, atsako, kad jau per vėlu, nes Telimena jos neduos, ir nori rytoj pat išvažiuoti. Teisėjas supranta, kad Tadas kažką slepia: jis žino, kad šis vakarais slankiojo prie dvaro sienų. Todėl įtaria, kad Tadas suviliojo Zosę ir nori pabėgti, vadina jį melagiu ir reikalauja ją vesti. Tadas išbartas pirmą kartą: jo paties nenuoširdumas su Telimena atsisuka prieš jį.

2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.