Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,
O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,
Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.
»Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo
Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!
Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę
Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!
Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,
Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,
Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;
Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!
Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,
Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,
Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,
Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.
Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė
Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,
Jį susijaudinimas, gailestis apniko,
Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,
Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,
Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
»Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
»Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
»Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko
Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.