Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
»Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
»Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
»Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko
Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą
Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.