Ponas Tadas316-318 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas63% kūrinio
316 psl.

Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;

Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!

Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!

Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei

Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.

Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,

Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.

Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,

Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo

Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas

Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:

Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,

Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,

Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!

Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!

Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,

Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto

Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!

Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot

Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą

317 psl.

Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą

Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis

Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs

Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,

O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!

Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,

Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.

Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!

Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«

Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą

Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,

Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,

Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.

Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,

Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;

Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė

Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;

Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.

O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.

Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!

318 psl.

Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,

Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,

Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!

Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,

Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?

Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje

Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:

»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,

Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.

Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,

Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.

Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,

Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga

Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą

Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?

Kokia teise galiu ardyt susituokimą

Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«

Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.

Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!

Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.