Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą
Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
Kokia teise galiu ardyt susituokimą
Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.